header-img
Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Kėdainų istorija

Kėdainiai įsikūrę abipus ramios tėkmės Nevėžio, šeštos pagal dydį Lietuvos upės. Miestas formavosi dviejų pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sričių – Žemaitijos ir Aukštaitijos – paribyje.

Nuo XV a. vidurio iki XIX a. vidurio miestas buvo privati LDK didikų Radvilų ir Kiškų bei carinės Rusijos imperijos grafų Hutenų-Čapskių ir Totlebenų nuosavybė. Ekonominius, teisinius ir administracinius miesto funkcionavimo pagrindus savininkai kūrė siekdami ekonominių ir politinių interesų, toleruodami gyventojų nacionalinius jausmus ir religinius įsitikinimus.

XVI a. vidury Kėdainiai tapo vienu pirmųjų reformacijos židinių LDK. Čia gyveno arijonų, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bendruomenės, telkėsi protestantų šviesuoliai ir lietuviškosios raštijos puoselėtojai. Jų skleidžiamos idėjos ir Kėdainių savininkų interesai telkė bendruomenes, formavo įvairių konfesijų ir kultūrų miestą. XVI–XVII a. lietuviškose LDK žemėse Kėdainiai buvo racionaliausiai ir novatoriškiausiai suplanuotas miestas: jį kuriant taikytasi prie raiškaus slėninio terasinio reljefo ir imigrantų bendruomenių gyvenamų teritorijų. Toks planavimas buvo čia viešpatavusių protestantų praktiškumo ir pasaulėjautos kūrinys.

XVIII a. viduryje Kėdainiuose įsigalėjo katalikai. Savo tikėjimo pergalę jie paženklino 1766 m. pastatydami medinę Švč. Mergelės Marijos Aukojimo (dabar Šv. Juozapo) bažnyčią ir įkurdami naują parapiją dešiniajame Nevėžio krante.

Nuo XVIII a. vidurio Talmudo studijomis miestą garsino žydai judėjai. Jų bendruomenė, vadinama kahalu, buvo didžiausia ir įtakingiausia Žemaitijoje.

XIX–XX a. pradžioje imperijos provincijos vaizdą Kėdainiams suteikė carinės Rusijos valdžia: pastatė mūrinę Kristaus Atsimainymo cerkvę, išmūrijo kareivinių kompleksus vienuolių karmelitų ir reformatų gimnazijos valdose, renesansines ir barokines pastatų formas pakeitė klasicistinėmis.

Modernius bruožus Kėdainiai įgavo jaunos Nepriklausomos Lietuvos piliečių dėka. Jie novatoriškai suplanavo senojo miesto prieigas, jas ir miestą apstatė modernių formų kotedžais bei visuomeniniais pastatais.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia išardė privačias valdas, nugriovė dalį senųjų pastatų, pastatė tipinius daugiabučius, sudarkė bendruomenių centrų erdves ir tūrines kompozicijas.

Šių dienų brandžios architektūros, pigios butaforijos ir eklektikos deriniai liudija miesto gyventojų tapatumo paieškas.

Kėdainiai garsėja chemijos ir maisto perdirbimo pramone, gera infrastruktūra, rajonas – intensyvia žemdirbyste. Nuo seno kėdainiečiai puoselėja daržininkystę, daugiausia augina agurkus. Todėl Kėdainiai vadinami Lietuvos agurkų sostine.

Rekomenduojame paskaityti:

„Kėdainiai Istorija“