header-img
Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Virtuali paroda „Senieji amatai“

*eksponatų aprašymai pateikti po nuotraukomis

 

Istoriniuose šaltiniuose amatininkų veikla Kėdainiuose pirmą kartą fiksuojama XVI a. pradžioje. Dar iki Magdeburgo teisių suteikimo 1590 m., Kėdainiai buvo reikšmingas Vidurio Lietuvos ne tik administracijos, religijos, kultūros, bet ir prekybos, amatų centras ir turėjo pagrindinius miesto bruožus.

Miesto savininkas Jonas Kiška 1585 m. patvirtino miestelio batsiuvių nuostatus, kokiais naudojosi Kauno batsiuvių cechas. Kėdainių dvaras rūpinosi patraukti į miestą iš kitur pirklius ir amatininkus. Šitaip tikėtasi suteikti miestui gyvybingumo. Miestą valdę Kristupas ir Ona Radvilos 1627 m. garantavo teisę atvykusiems pirkliams ir amatininkams laisvai judėti. Šiuo laikotarpiu buvo suplanuoti nauji priemiesčiai su turgaus aikštėmis. Tuo laikotarpiu mieste buvo 6 turgaus aikštės. Prie vienos iš jų – Didžiosios Rinkos aikštės, XVII a. viduryje buvo pastatytas pirklių Jokūbo ir Jono Arnetų namas. 

Virtualioje galerijoje pristatoma dauguma amatų, praktikuotų Kėdainių amatų cechuose ar už jų ribų. Keičiantis epochoms, keisdavosi ir amatai, vieni išnykdavo, atsirasdavo kiti, todėl parodos chronologinės ribos apima nuo žvejų gyvenvietės laikotarpio XIV a. iki senuosius amatus atkuriančių amatininkų darbų XX a. pabaigoje. Visi eksponatai yra iš Kėdainių krašto muziejaus fondų arba jo skyrių. 

Archeologinių radinių kolekcija pristatoma amatininkų dirbiniais, kurių chronologinės ribos apima XIV–XIX amžius. Daugiausia tai keramikos dirbinių fragmentai ar jų rekonstrukcijos, kalvystės, tekinimo, kauladirbystės pavyzdžiai. Jie surasti Kėdainių senamiesčio kultūriniame sluoksnyje, apylinkių senkapių ir piliakalnių vietose. Kai kurie dirbiniai surasti ir padovanoti muziejui vietinių gyventojų. 

XIV a. puodžių amatą pristato pagoniškų laikų dailiai ornamentuota keramika, kurią gamino paprasti sodiečiai. XV a. keramikos įvairovė, formos ir puošyba liudija apie šio amato atsiradimą Kėdainiuose. Puodžių amatas ištobulėjo XVII a. – puodai, lėkštės ir kokliai pradėti glazūruoti. Turtingesniems miesto gyventojams pradėti gaminti įvairių formų ir puošybos kokliai. Tuo laiku mieste išplito rūkymo mada, puodžiai gamino dailias pypkes, kurios taipogi pristatomos virtualioje ekspozicijoje.

Tekintojų darbus pristato kaulinės sagos, medicinai naudoti įrankiai ir neapdirbto kaulo gaminiai su įpjovomis. Tekstilės amatą XIV a. Kėdainiuose byloja vietinių meistrų gaminti smiltainio formos verpstukai ir pirklių atgabenti uolieninės kilmės rausvo šiferio verpstukai.

Medžio drožinių kolekcija suskirstyta į epochas nuo XV iki XXI a., kuriose kurtuose kūriniuose būdavo akcentuojamos to meto religinės, dvasinės ir visuomeninės gyvenimo aktualijos. Parodoma dalis eksponatų iš muziejuje saugomos vertingos XIX-XX a. pr. dievdirbio V. Svirskio monumentalių kryžių kolekcijos, taip pat tos pačios epochos mažosios plastikos pavyzdžiai – šventųjų skulptūrėlės. Kėdainių krašto medžio meistrų sugebėjimai nebūtų pilnai atspindėti, nepademonstravus ir kitų medžio dirbinių. Eksponuojami kasdienės buities daiktai, kuriuos dirbino įvairių medžio amatų atstovai: kubiliai, klumpdirbiai, staliai, baldžiai. Tai kibirai, kubilukai, klumpės, namų bei darbo apyvokos daiktai, tuo pačiu atlikę ir tautinio dekoro funkciją – lėkštės, dėžutės, prieverpstės.

Neapeinami ir kiti amatai, be kurių kasdienė buitis buvo neįsivaizduojama. Kėdainių miestas ir apylinkės buvo garsūs pynėjais, pynusiais krepšius, krepšelius, pintines. Demonstruojama šiaudinių dirbinių įvairovė, nuo pintų aruodų, krabių, sėtuvių ir batų iki sudėtinga technika suklijuotų kalėdinių papuošalų eglutei. Supažindinama su šikšnininkystės amatu, kurio kai kurie anksčiau kiekviename turguje parduodami dirbiniai – pakinktai, naginės ar žvanguliai, dabar sutinkami tik ekskliuzyvinėse parodose.

 Tekstilės dirbiniai – jų išraiškos įvairovę atspindi audimo, nėrimo, siuvinėjimo, mezgimo pavyzdžiai. Dažnai viename užtiesale ar užvalkale galima pamatyti kelių tekstilės amatų įgūdžius: audimo, siuvimo, siuvinėjimo, pynimo. Kad toks gaminys pasiektų vartotoją, nuo gaminio žaliavų paruošimo pradžios reikėjo naudoti darbo įrankius, kuriuos gamino keliolika amatų meistrų. Staliai, tekintojai, ratelninkai, kalviai, šaltkalviai dirbino įvairias stakles, ratelius, pinikų pynimo volus ir nesuskaičiuojamą daugybę įrankių. 

Informacija buvo parengta pagal Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės 2007-2013 m. Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programos projektą „Virtuali praeitis – muziejų ateitis“. Šio projekto metu buvo kuriamas virtualus muziejus,  organizuojamos konferencijos, edukaciniai ir pasikeitimo patirtimi seminarai, tradicinės liaudies kultūros renginiai partnerių atstovaujamose vietovėse. 1600 unikalių eksponatų iš Rėzeknės aukštosios mokyklos, Latgalės kultūros ir istorijos muziejaus Rėzeknėje, Maksimo Bahdanovičiaus muziejaus Gardine ir Kėdainių krašto muziejaus rinkinių aprašymai ir įvairūs pristatymai sudarė virtualaus muziejaus pagrindą.

http://futureofmuseums.eu/lt/