Savivaldai Kėdainiuose XVI–XVIII a. atstovavo maždaug 30-ties pareigūnų magistratas: vaitas, jo pavaduotojas lantvaitis, penki arba šeši teismo posėdžiautojai, vadinami suolininkais, du burmistrai, keturi arba šeši teismo tarėjai, dešimtininkai, raštininkas, iždininkas, iždo raštininkas ir vazniu vadinamas pagalbinis teismo pareigūnas, savotiškas antstolis.

Pagrindinės magistrato institucijos buvo trys: vaito ir suolininkų, burmistro ir tarėjų bei dešimtininkų. Aukščiausias magistrato pareigas ėjo vaitas, jis spręsdavo baudžiamąsias bylas. Jo nuosprendžiai būdavo galutiniai, išskyrus mirties nuosprendžius. Šiuos per apeliaciją buvo galima teikti dvaro teismui. Už dalyvavimą teisme vaitas ir šuolininkai gaudavo pusę teismo rinkliavos. Vaito teisme iš pareigūnų ir teisiamųjų buvo reikalaujama gero elgesio, orios laikysenos ir pagarbos institucijai. Pažeidusiems šią tvarką asmenims būdavo keliamos bylos.

Vaitą skirdavo ir parašu patvirtindavo miesto savininkai. Paskirtasis pareigas eidavo iki mirties arba pasitraukdavo iš jų savo noru. Nuo 1647 m. vaitą iš keturių kilmingo luomo kandidatų Jonušas Radvila leido rinkti ir miesto gyventojams. 1653 m. jiems prašant kunigaikštis vaitu leido rinkti ir paprastą miestietį, tik jis privalėjo būti sėslus, davęs priesaiką magistratui ir turėti ne mažesnį kaip 1 000 auksinų vertės turtą.

Lantvaitį, kuris pavaduodavo vaitą, rinkdavo iš didelį nekilnojamąjį turtą turinčių teismo tarėjų. Kandidatūrą galėjo siūlyti vaitas, burmistrai, teismo tarėjai arba dešimtininkai.

Burmistras vadovavo civilines bylas nagrinėjusiam tarėjų teismui, spręsdavusiam turto pirkimo ir pardavimo, paveldėjimo ir dovanojimo sandorius. Renkami buvo du burmistrai. Vienas iš jų ėjo pagrindines prezidento pareigas, kitas jį pavadavo. Abu burmistrai turėjo atskirus ženklus, kuriais žymėdavo rotušėje saugomus svorio, ilgio ir saiko pavyzdžius. Ženkluose buvo išgraviruoti abiejų burmistrų inicialai ir einamųjų metų data. Iš jų buvo galima nustatyti, kuriais metais ir kam esant valdžioje vienas ar kitas matas ar saikas buvo padaryti, ir įsitikinti, ar jie nėra falsifikatai.

Dešimtininkai į magistratą buvo renkami iš miestiečių, pirklių brolijos ir amatininkų cechų atstovų. Pastarųjų buvo renkama dešimt, todėl institucija nuo lotyniško skaičiaus decem (dešimt) vadinosi decemviratu. Jo nariai kontroliuodavo magistrato priimamus sprendimus, surenkamas pajamas ir išlaidas, buvo atsakingi už miestiečių karinį parengimą. Duodami priesaiką, dešimtininkai įsipareigodavo rūpintis miesto gerove, saugoti teises ir laisves, tvarkyti patikėtas lėšas, neatskleisti miesto paslapčių, padėti vaito ir burmistro teismams kontroliuoti, kaip magistratas laikosi miestui suteiktų teisių ir laisvių. Vykstant teismams, dešimtininkai su savo išsirinktu vadovu dekanu sėdėdavo prie jiems skirto stalo. Dekanas stebėdavo, kad jo pavaldiniai netrikdytų teismo posėdžio, kalbėtų tik jam, burmistrui arba vaitui leidus. Kalbėti dešimtininkai privalėjo trumpai, aiškiai ir taktiškai. Į posėdžius jie, kaip ir kiti magistrato pareigūnai, turėjo atvykti be ginklų.

Magistrato rinkimai vykdavo vėlyvą pavasarį, per Švč. Trejybės šventę. Rinkimų datą patvirtindavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Rinkimai prasidėdavo iškilmingomis mišiomis bažnyčioje, po mišių jie vykdavo rotušėje. Pradžioje buvo renkama žemiausioji magistrato institucija – decemviratas, paskui suolininkai, tarėjai, burmistrai ir lantvaitis. Vaitas būdavo išrenkamas paskiausiai. Vieni pareigūnai karjeros laiptais kildavo nuo žemiausios pakopos, kiti pareigybes kaitaliodavo, tretiems pakakdavo vienos kadencijos.

Magistrato pareigūnais galėjo būti įvairių tautybių ir tikėjimo pasiturintys miesto gyventojai. Svetimtaučiai sudarė apie ketvirtį visų narių: keturi buvo renkami į decemviratą, du suolininkais, du tarėjais ir vienas burmistru. Pažeidus nustatytą santykį, svetimtaučiai galėjo kreiptis į teismą. Per magistrato veiklos metus (1590–1795) iš 225 pareigūnų 43 buvo škotai ir 18 vokiečių. Pirmieji sudarė 19,1 proc. visų pareigūnų, antrieji – 8 procentus. Iš visų žinomų Kėdainių magistrato pareigūnų 61 asmuo (27,1 proc.) buvo svetimtautis.

Nuotrauka – Giedriaus Dagio.

Tekstas parengtas pagal Algirdo Juknevičiaus knygą “Senieji Kėdainiai”