1659 m. gegužės 5d. evangelikų reformatų bendruomenės sesija pinigine bauda
nubaudė škoto Forbso žmoną, kuri „iki mėlynių už erzinimą ir įžeidinėjimus“ sumušė škoto Endriu
Simpsono žmoną.

Sesijose, vykusiose po rytinių pamaldų, dalyvaudavo visi bendruomenės nariai:
eiliniai parapijiečiai, kunigai, vyskupai, aukšti pareigūnai, mecenatai ir miesto savininkai, kai jie
svečiuodavosi Kėdainiuose. Visi viešai ir atvirai svarstydavo gyvenimo iškeltus klausimus,
vertindavo vieni kitus „pagal tikrą tiesą ir teisingumą“ – už gerus darbus pagirdavo, už blogus
pabardavo, „savo bažnyčios ir visuomenės labui“ prasikaltusius asmenis bausdavo pasmerkimu ir
materialinėmis baudomis. Sesijos rūpinosi, kad bendruomenės nariai „namus ir darbo turėtų,
nepalūžtų į bėdą papuolę, kad vargšai nebadmiriautų ir visi būtų dori krikščionys“.

Sesijos drausmindavo paprastus bendruomenės narius ir aukštus pareigūnus,
spręsdavo šeimyninius kivirčus, buitinius konfliktus, sutaikydavo mušeikas, derindavo santykius su
kitų konfesijų tikinčiaisiais. Su evangelikais liuteronais ir žydais judėjais reformatų santykiai
nebuvo prasti, bet su katalikais – sudėtingi. Save reformatai laikė tikrais krikščionimis, katalikus
vadino „iškrypusiais iš Kristaus tikėjimo“, pravardžiuodavo „balvonais“, „pagonimis“,
„netikėliais“. Katalikai skolingi nelikdavo: jie reformatus vadino „latrais“, „vagimis“, „velnio
apsėstais“, agitavo „bėgti nuo jų bažnyčios, kaip nuo maro ir amžinos prapulties“. Apsižodžiavimai
neretai baigdavosi muštynėmis.

Katedra vadintoje evangelikų reformatų šventovėje nuo 1652 m. iki Antro pasaulinio karo vykdavavo bendruomenės sesijos.
Šventovės interjeras tarpukariu.

Nuotrauka iš privačios Vokietijos piliečio Joachimo Poensgeno kolekcijos