header-img
Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Naujienos
Agurkų verslo pradžia Lietuvoje ir Kėdainių krašte

Kėdainiai vadinami Lietuvos agurkų sostine. Šis įvaizdis kėdainiečius lydi nuo mažų dienų, į kurią šalies vietą jie benuvažiuotų. Kraštas garsėjo žirgininkyste, sodininkyste, įvairiais amatais, tačiau juos nurungė agurkų verslas, klestėjęs čia carinės Rusijos laikais, tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu.

 Į Europą agurkai atkeliavo iš Indijos arba Egipto ir pirmiausia pateko į antikinę Graikiją. Medikams paskelbus, kad jie yra naudingi sveikatai, o žmonėms gerai įvertinus jų skonį, agurkai pradėjo populiarėti visame pasaulyje. XIV–XV amžių sandūroje Vytautas Didysis iš pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščių parsivedė daugybę karaimų belaisvių. Šie su Juodosios jūros baseino graikais betarpiškai bendravo jau ne vieną amžių, tad agurkai jiems buvo tradicinė daržovė. Istorikės H. Kobeckaitės duomenimis, Trakuose, kur buvo karaimų centras, agurkai minimi jau 1428 metais. Pasakojama, kad ruošdamiesi kelionei į valstybės metropolį, karaimai pasiėmė įvairių augalų sėklų, tarp jų – ir agurkų. Karaimai, garsėję kaip kariai, XVII a. ima prarasti Lietuvos valdovų dovanotas žemes ir karinį statusą valstybėje, o pagrindinis „šios doros izraelitų genties pragyvenimo šaltinis tapo daržai, visų pirma agurkai“ (V. Sirokomlė, „Kelionės po Lietuvą iš Vilniaus“).

Daržininkyste vertėsi ir totoriai. Jų atsiradimo Lietuvoje istorija yra panaši į karaimų. Savo daržuose jie augino ne tik agurkus, bet ir burokėlius, svogūnus, kopūstus, sėtinius, morkas ir mokėjo užauginti puikų derlių.

Vidurio-Šiaurės Lietuvos regione karaimai jau nuo XIV–XV a. gyveno Upytės pavieto Krekenavos ir Naujamiesčio apylinkėse. Didelė tikimybė, kad iš šių apylinkių Nevėžio upe netoli esančius Kėdainius pasiekė ne tik agurkai, bet ir jų auginimo technologijos. Juo labiau, kad iš šiauriniame Nevėžio baseine gyvenusių karaimų užauginti agurkai pasiekdavo rytines Baltijos jūros ir net Skandinavijos rinkas.

Daržai Kėdainių inventoriuose

Pirmosios žinios apie daržininkystės tradicijas Kėdainių krašte siekia XVII a. Karaliaus Jono Sobieskio laikais (1674 m.) Kėdainių dvaro valdose esančiam Pelėdnagių kaimui priklausė 39 valakai (833 ha) žemės. Šešis valakus kaimo gyventojai „šmotais“ buvo pasidaliję tarpusavyje, ir net penkiuose iš jų (nors ir neištisai) buvo auginamos daržovės. Tokį didžiulį plotą užimantys daržai negalėjo būti skirti vien asmeninėms reikmėms. Tikėtina, kad daržininkystė šiose apylinkėse nuo seno buvo ir pagrindinis, ir pagalbinis verslas. Kaime sklypus turėjo ir miestiečių šeimos.

Raštininkų, sudarinėjusių kunigaikščių valdų inventorius, visiškai nedomino, kokias daržoves savo reikmėms augino Kėdainių miestiečiai ar dvaro valstiečiai, todėl jų nefiksavo. Kiekvienas valakininkas turėjo po 3 margus sodybai ir daržui, tačiau svarbiausia buvo tai, kad būtų atliktas lažas ar laiku sumokėtas činšas. Ir vėlesniuose dvarų ir palivarkų inventoriuose galima pamatyti, kad daržovėms skiriami nemaži žemės plotai ir miestiečių priemiestiniuose daržuose, ir kaimų valstiečių rėžiuose.

Duoklių Kėdainių dvarui sąrašuose minimi grikiai, medus, kiaušiniai ir kt., tačiau agurkai – ne. Daržovės paprasčiausiai nebuvo laikomos svarbiu pajamų šaltiniu. Dvarų klestėjimo pamatas buvo javų auginimas. Todėl inventorių sudarytojai stropiai skaičiuodavo žiemkenčių, miežių ir kviečių pūrus, minėdavo vieną kitą statinę žirnių ir pupų, o visas kitas kultūras įvardydavo bendriniu daržovių pavadinimu.

Atidžiau pavartę inventorius, jau patį pirmąjį žinomą Kėdainių dvaro valdų aprašą, sudarytą 1604 m., rasime miestiečių Ogurkų pavardę. Ogurkas nuomojo namą Skongalio gatvėje, kitas – Grigas Agurkas mokėjo 15 kapų grašių už namą Nevėžio gatvėje. „Daržovinės“ kilmės pavardės retos tuo laikotarpiu (prie jų galima dar priskirti Ridiko ir Pupos pavardes).

Agurkų populiarėjimas XIX amžiuje

XIX a. ūkininko mitybos pagrindą sudarė miltiniai patiekalai. Mums taip įprastas raugintas agurkas buvo retenybė – žiemai dažniausiai buvo raugiamos statinės burokų ir kopūstų.

Agurką galima laikyti miestiečio valgiu, nes norint pragyventi iš jų auginimo, būtina sąlyga yra miesto artumas. Pavyzdžiui, daržininkyste plačiai vertėsi Trakų ir Panevėžio apylinkių karaimai, Vilniaus apylinkių totoriai.

XIX a. antroje pusėje Kėdainiai sparčiai augo, didėjo vartotojų poreikiai. Mieste daugėjo žydų: 1873 m. jie sudarė apie du trečdalius miesto gyventojų. 1899 m. mieste buvo 138 registruoti daržininkai. Sklypus daržams daržininkai nuomojosi iš kitų žemės savininkų ar naudotojų. Visuomeninės žemės dešimtinė (1,0925 ha) miestiečiams tuo metu buvo nuomojama už 10–15 rublių.

 Nuo šio laikotarpio žydai pradeda dominuoti agurkų auginimo versle. Tai nulėmė kelios priežastys. Pirma, perpildytame amatininkų mieste daržininkystė ir sodininkystė buvo natūrali išeitis gelbėjantis nuo gręsiančio skurdo, lydėjusio dažną užsiimantį ne žemės ūkiu. Uždarbis iš šio verslo nebuvo labai didelis, blogo derliaus metais kartais neužtekdavo net nuomai už sklypus. Kėdainių mokytojas I. Ptaškinas 1899 m. rašė, kad daržininkai „…visą vasarą rausiasi daržuose kaip kurmiai – sėja, sodina, ravi visi sukaitę, suplukę, bet pelno gauna labai mažai.“

Žydų mityboje agurkas užėmė labai tvirtas pozicijas. XX a. pirmos pusės tekstuose, kuriuose aprašomas žydų gyvenimas ir buitis, paprastai minimos ir žydų parduotuvės. Vienas iš pagrindinių didesnių miestų parduotuvių atributų buvo statinės su sūdytais agurkais.

Augintojai ir pirkėjai

Kita agurkų augintojų kategorija buvo ne miestuose gyvenę kumečiai (dar vadinti „daržininkais“), iš palivarko naudmenų ar valstiečių žemės gaudavę 3–7 dešimtinių žemės sklypą, kurį įdirbdavo savo arba dvarininko gyvuliais ir padargais. Užaugintas daržoves jie realizuodavo vietinėse rinkose, taip prisidurdami vieną kitą rublį prie savo vargano užmokesčio už darbą dvarų ūkuose.

Kėdainių apylinkėse daržai plytėjo Nevėžio, Smilgos, Obelies, Šerkšniaus, Šušvės ar kitų upelių pakrantėse ir terasose. Juos dažnai naikino vasaros potvyniai bei gausūs lietūs, kartais užeidavę birželio ar liepos mėnesiais.

Daržininkai savo produkciją parduodavo ne tik vietos ar Lietuvos turguose, veždavo į Liepoją, Mintaują (dab. Jelgavą), Rygą. Postūmį prekybos plėtrai davė 1871 m. šalia miesto nutiestas Romnų–Liepojos geležinkelis, kuris Kėdainius sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ryga, Liepoja, Maskva, Gudijos ir Ukrainos miestais. Žinoma, kad 1896 m. iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2 322 pūdai (38 035 kg), o 1897 m. į Liepoją – jau 10 vagonų agurkų.

Kėdainių rajone Josvainių miestelio gyventojai Vainauskai pasakojo, kad ten gyvenusios apie 20 žydų šeimų daugiausiai vertėsi prekyba. Parduotuves ir žemę nuomojosi. Šušvės upės pakrantėse augino pomidorus ir agurkus – šių daržovių plotai buvo nemaži, todėl buvo samdomi darbininkai. Josvainietė Elena Šukevičienė prisimena, kad darbininkams mokėdavo po 1,5 lito už darbadienį. Jos manymu, miestelio žydai pirmieji pradėjo auginti pomidorus ir agurkus, o josvainiečiai šį verslą iš jų perėmė. Užauginta produkcija buvo vežama į didesnius miestus. Elena ir Dominykas Čepai, taip pat gyvenę Josvainiuose, mena, kad šias daržoves veždavo į Kauno ir Kėdainių turgus ir parduotuves.

Agurkai tarpukario Kėdainiuose

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daržininkų verslas Kėdainiuose klestėjo. Šį laikotarpį iliustruoja nuotraukos, kuriose matyti abiejose Nevėžio pakrantėse ir aukštutinėse terasose besidriekiančios agurkų ir tarpukariu išpopuliarėjusių pomidorų plantacijos. Šiuo laikotarpiu apie žydus, kaip išskirtinius agurkų augintojus, kalbėti jau nebegalime: išlikusiose nuotraukose santūriai šypsosi ir lietuviai, ir žydai daržininkai. Tačiau iš pastarųjų tarpukariu iškilo keletas stambesnių daržovių augintojų, kuriems šis darbas buvo ne vien pragyvenimas, kaip carinės Rusijos laikais, bet tapo pelningu verslu. Viena didesnių buvo Golombeko-Fridlando-Šteinbacho bendrovė „GFS“. Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuotas, tikriausiai, vienas iš vadovų, stovintis prie daugybės firminių pomidorų dėžių. Seniausieji Kėdainių apylinkių gyventojai pasakojo, kad Kėdainių pakrašty, už Paobelio smuklės, plytėję daržai priklausė „Stenbokui“. Taip lietuviai vadino Šteinbachą – vieną iš „GFS“ bendrovės savininkų. J. Šteinbachas pirmasis Kėdainiuose įsirengė telefono liniją – 1927 m. Kėdainių telefonų knygoje jo numeris buvo „1“. Kėdainių apylinkėse lietuviai agurkus augino ir patys, ir savo žemę nuomojo žydų daržininkams. Šie ne tik tenkinosi samdinių darbu, bet ir patys nevengė ūkio darbų. Kaimų gyventojai talkino ne tik vietinių žydų daržuose, bet dirbo ir miesto daržininkų plantacijose. Pelėdnagiuose gyvenusios Šablevičienė, Zajauskienė su dukra ir Emilija Račkauskaitė-Stanionienė ne vienus metus dirbo agurkų plantacijose: juos rinko, nešė į klojimą, sūdė. Šis darbas buvo patikėtas tik moterims, o E. Stanionienė buvo tikra šio amato profesionalė, atsakingas darbas – išrūšiuotus agurkus tolygiai įtrinti druska ir vienodomis eilėmis talpiai sudėti į statines būdavo patikimas būtent jai. Sūdytų agurkų statines, kaip prisimena kitas Pelėdnagių gyventojas V. Butkus, jis su talkininkais veždavo prie Šerkšniaus upės (netoli tilto Kėdainių-Babtų kelyje) ir užmerkdavo šaltoje tėkmėje. Iš ten jie buvo vežami į prekybos taškus Kėdainiuose, Kaune, Tauragėje ir kitur. Panašiai agurkus konservuodavo ir karaimai. Juos jie raugindavo apipylę specialiu sūrymu. Sudėdavo į statines ir užkaldavo. Ežere arčiau kranto būdavo atitvertas gardelis, kad povandeninė srovė statinių nenuridentų giliau. Tik ežere statines su agurkais jie laikydavo kur kas ilgiau – iki pat pavasario. Tada prakirsdavo ledą ir statines ištraukdavo.

Agurkų verslui smarkų smūgį sudavė karas ir pokario metai. Per karą buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, pokariu – išvaikyti ir ištremti iš Lietuvos veiklesni žmonės, nacionalizuotos parduotuvės, žemė. Negrįžtamai pradingo daržininkų kaupta patirtis, sutraukyti dešimtmečiais klostęsi verslo ryšiai, prarastos pardavimo rinkos. Liūdnas likimas ištiko ir Trakų karaimus agurkų augintojus – per sovietinės kolektyvizacijos vajus buvo prarasta, kalbama, dar viduramžiais iš Krymo atsivežta agurkų veislė. Kita Trakų agurkų veislė savo savybėmis nebegalėjo prilygti senajai, tad karaimų daržininkų šlovė išblėso. Kėdainiuose agurkų verslas atsigavo. Nors visi žinojo jo mastus, tačiau verslas buvo pusiau pogrindinis – niekas apie jį viešai nekalbėjo, nerašė laikraščiai, nerodė televizija, nebuvo vedama jokia valstybinė apskaita ir statistika. Sovietinė valdžia bandė apriboti plantacijų dydį, vykdė gąsdinimo akcijas, nugriaudama vieną kitą „nelegalų“ šiltnamį. Tačiau Kėdainių krašto agurkininkai sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų, o agurkas tapo Kėdainių krašto simboliu.

Vaidas Banys

Skaitykite daugiau: https://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2009/02/agurku-verslo-pradzia-lietuvoje-ir-kedainiu-kraste/

 

Skaityti toliau
Nauja paroda Kėdainių krašto muziejuje „Jie kūrė Lietuvą“

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus paroda „Jie kūrė Lietuvą“

Valstybės atkūrimo akivaizdoje prisimename tuos, kurie buvo modernios Lietuvos valstybės kūrėjai. Tai įvairių profesijų, specialybių, įvairių tautybių, skirtingų religijų ir socialinių grupių žmonės. Pedagogai, inžinieriai, sportininkai, aviatoriai, ūkininkai, muzikai kūrė valstybingumo idėją, saugojo bei puoselėjo lietuviškas tradicijas, dirbo tėvynei.

Didžiausias ir reikšmingiausias nuopelnas lietuvių kultūrai ir švietimui – tai nelengvas įvairių profesijų inteligentų darbas. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais šie žmonės gaivino ir saugojo mūsų tautinę tapatybę, kultūrą, puoselėjo kalbą, kūrė nepriklausomos valstybės švietimo sistemą, rašė vadovėlius, švietė suaugusius.

Paroda „Jie kūrė Lietuvą“ siekiama pagerbti tauto istorinę atmintį ir priminti žymius Lietuvos kūrėjus, sudominti jų išskirtiniais gyvenimais, paskatinti gerbti už nuveiktus darbus. Tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį bei žmones dirbusius tėvynei, kuriame savo ateitį.

Parodoje pateikta informacija yra ne tik iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus, bet ir iš kitų Lietuvos muziejų rinkinių.

Parodą parengė:

Rasa Vaikutytė

Irma Gūžienė

Gabija Mackevičiūtė

Jūratė Jagminienė

Raminta Ardzevičienė

 

Paroda veiks iki rugsėjo 20 d.

Skaityti toliau
PRASIDEDA PROJEKTO „KUNIGAIKŠČIŲ RADVILŲ PAVELDO KĖDAINIUOSE IR NESVYŽIUJE IŠSAUGOJIMAS BEI PRITAIKYMAS TURIZMO REIKMĖMS“ DARBAI

Jau nuo šio ketvirtadienio Kėdainių miesto svečiai ir kėdainiečiai kurį laiką nebegalės aplankyti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios ir joje esančio kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus. Būtent čia liepos pradžioje prasidės moksliniai tyrinėjimai, kurių tikslas − visapusiškai ištyrinėti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje palaidotų Lietuvos didikų Radvilų bei kitų miestelėnų, tuomečio reformatų elito, palaikus.

Kėdainių krašto muziejus kartu su Nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi – draustiniu „Nesvyžius“ (Baltarusija) pradėjo 2014-2020 m. Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programos ir Kėdainių rajono savivaldybės remiamo projekto „Kunigaikščių Radvilų paveldo Kėdainiuose ir Nesvyžiuje išsaugojimas bei pritaikymas turizmo reikmėms“ (ENI-LLB-1-109) darbus. Projekto tikslas – restauruoti kunigaikščių Radvilų kriptą ir sarkofagus Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, atlikti kunigaikščių Radvilų kapaviečių mokslinius tyrimus, įrengti modernias ekspozicijas, surengti kunigaikščių Radvilų laikotarpį atspindinčius kultūrinius renginius, konferencijas Kėdainiuose ir Nesvyžiuje (Baltarusija).

Mokslinius tyrinėjimus vykdys Vilniaus universiteto profesoriaus Albino Kuncevičiaus vadovaujama tyrėjų komanda. Mokslininkų komandoje dirbs vieni geriausių Radviliados žinovų: Vilniaus universiteto mokslininkai Aivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė. Taip pat – Vilniaus universiteto antropologė, Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto daktarė Justina Kazokaitė. 

Taikydami naujausias technologijas mokslininkai ketina nustatyti, kam priklausė iki šiol neidentifikuoti palaikai, pagal kaukolių formą bus atkuriami Lietuvos didikų bei kriptose palaidotų miestelėnų portretai. Palaikai, esantys Evangelikų reformatų bažnyčios mauzoliejuje, bus pervežti į Vilnių, kur Vilniaus universiteto laboratorijose bus atliekami jų detalūs tyrimai. 

Evangelikų reformatų bažnyčioje iki šiol yra nustatyti tik Jonušo Radvilos bei Stepono Radvilos palaikai, tačiau jų detalesni tyrimai nėra daryti. Kristupo Radvilos Perkūno sarkofage yra trijų vyrų ir vienos moters palaikai – dviejų vyrų kaulai atitinka Kristupo Radvilos amžių.

Norint dar tiksliau identifikuoti Kėdainiuose Lietuvos didikų Radvilų tapatybes, planuojama ištirti ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančius palaikus. Lyginamosios analizės būdu, pasitelkiant DNR tyrimų rezultatus, bus galima nustatyti numanomą giminystės ryšį. Baltarusijoje, Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje, šiuo metu yra 72 sarkofagai, tačiau iš jų tyrinėti tik 11. 

Šis projektas prasidėjo 2019 m. vasario mėn., numatomas užbaigti – 2021 m. vasario mėn.

Viso projekto vertė – 726 703,76 Eur.

Skaityti toliau
Vytinės primena Kėdainių laivybos istoriją

Plokščiadugniai upiniai buriniai prekybiniai laivai – vytinės  yra būdingos tik Lietuvai. Jos naudotos nuo XV iki XIX a. pabaigos, buvo įvairių dydžių, statytos iš pušies ir ąžuolo medienos – lentų, sijų, ramsčių, tašų, stiebų. Statybose naudota geležis sąvaroms, sankaboms, vinims, velkėms, o lentos būdavo įtepamos medžių derva ir degutu. Kaip ir daugelis to meto upinių laivų, vytinės nebuvo ilgaamžiškos, daugiausia tarnavo 6 metus. Būdavo statomos vytinės tik vienam plaukimui pasroviui, parduodant laivą malkoms arba medienai galutiniame uoste.

Vytinės valdytos irklu. Įgulai, kurią sudarė vytininkais vadinami upeiviai, vadovavo vairininkas. Esant palankiam vėjui, vytinės galėdavo plaukti prieš srovę, arba buvo traukiamos nuo kranto su virvėmis. 

Vytinės plukdė medieną, javus, linus, kanapių pluoštą, dervą, pelenus, vašką Nevėžiu ir Nemunu į Klaipėdą, Karaliaučių ir Dancigą. Į pastarąjį 1473 metais, pasak garsaus Lietuvos prekybos su Prūsija tyrinėtojo Zenono Ivinskio, pirkliai iš Lietuvos Nemunu į Dancigą išplukdė apie 800 šimtinių medžio pusfabrikačių, 20 medžio kamienų laivų stiebams, daugiau kaip 650 tonų pelenų ir kitų produktų.

Sunkiai pakrautos žaliava vytinės plaukdavo pasroviui, o atgal grįždavo pakrautos lengvesnėmis kolonijinėmis arba prabangos prekėmis – druska, silke, geležimi, prieskoniais, cukrumi, vynu, egzotiškais vaisiais.

Nevėžiu plaukiojo vidutinio dydžio 23,5 metrų ilgio, 5,8 metrų pločio (per vidurį), 2,5 m borto aukštumo ir 1 m grimzlės vytinės. Jos, pasak šaltinių, buvo 120 ir daugiau statinių (1 statinė – 400 litrų) talpos. Vidutinio dydžio vytinės įgulą sudarė 15 vytininkų.  

Vytinės Kėdainiuose švartavosi uoste, prie 130 m ilgio medinės prieplaukos. 1581 metais uostas miesto savininko Jono Kiškos valia buvo įsteigtas pietrytiniame miesto pakraštyje, vadinamajame Skongalyje. Į šiaurę nuo uosto vytinės neplaukdavo. Joms plaukti trukdė Nevėžio sala ir prie jos, maždaug dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos vietoje, stovėjęs malūnas.

Į didžiausius Kėdainių prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą vytinės plaukdavo kelias savaites: pasiekdavo Nemuną ir juo – Kuršmares, iš jų sukdavo į Deimenos upę, plaukdavo į Karaliaučių pro Labguvą ir Vėluvą, iš Karaliaučiaus Priegliaus upe patekdavo į Aistmares, iš jų Vyslos upe pro Elbingą plaukdavo į Dancigą.

XIX a. viduryje pradėjus tvenkti Nevėžį ir prie jo statyti vandens malūnus, prekinė laivyba sužlugo, sunyko ir Kėdainiuose veikęs uostas.

Literatūra susijusi su laivyba Nevėžiu, vytinėmis ir prekyba su Hanza:

Juknevičius, Algirdas, Kėdainiai Hanzos pirklių kelyje // Kėdainių garsas, Nr. 70 (7726), Nr.73 (7729), Nr. 76 (7732). Kėdainiai, 1997.

Nishikawa, Suhiko. Across the Continent: The Protestant Network Between The Society for Promoting Christian Knowledge (SPCK) and Kėdainiai // Kultūrų sankirtos. Vilnius, 2000, p. 307.

Juknevičius, Algirdas, Žirgulis, Rimantas. Kėdainiai. Istorija. Kėdainių krašto muziejaus  elektroninis išteklius (CD-ROM), 2006.

Juknevičius Algirdas. Kaip „terra Gaydine“ tapo „civitas Caiodunensis“ – Miestų praeitis, elektroninis išteklius (CD-ROM), t. 2. Vilnius, 2010.

Juknevičius, Algirdas, The origins of Kėdainiai // Archaeological investigations in independent Lithuania : 1990-2010. Vilnius, 2012, p. 289-294.

Juknevičius, Algirdas. Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės. Vilnius, 2017. 

 

 

Skaityti toliau
Projektas „Jie tikėjo, kad mes būsime laisvi“

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. AD-1-504 „Dėl 2019 m. Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis finansuojamų kultūros projektų sąrašo tvirtinimo“, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro projektas „Jie tikėjo, kad mes būsime laisvi “ gavo dalinį 1600 Eur finansavimą. Projektas įgyvendinamas 2019 m. gegužės –spalio  mėnesiais . Projekto tikslas –  prasminga veikla paminėti J. Žemaičio – Vytauto – Lietuvos partizanų vado ir Lietuvos šaulių sąjungos metus.

Pirmasis projekto renginys – edukacinis žygis „Partizanų takais Kėdainių krašte“, kuriame dalyvavo 11-os Kėdainių rajono bendrojo lavinimo mokyklų 160 mokinių, vyko birželio 5 d.  Visi žygio dalyviai susirinko Šilainių miške prie paminklo, skirto 1944 metais gruodžio 16-ąją dieną ten vykusiam partizanų, vadovaujamų V. Pabarčiaus, mūšiui prieš sovietų kariuomenę, atminti.  Į susitikimą atvyko Lietuvos genocido aukų tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis su karo istorijos klubo nariais, apsirengusiais rekonstruotomis Lietuvos partizanų uniformomis. Jie mokiniams pademonstravo partizanų ginkluotę, paaiškino skiriamųjų ženklų prasmę, supažindino su partizanų gyvenimo bunkeriuose kasdienybe ir sunkumais. Vyko gyvoji istorijos pamoka autentiškoje aplinkoje – miške, kuriame prieš 75-erius metus vyko garsusis Pušynės mūšis. Žygio dalyviai, pasivaišinę koše, vyko į Padotnuvio kaimą, kuriame 1952 m. spalio 2 d. žuvo paskutinysis „Prisikėlimo“ apygardos vadas Juozas Paliūnas – Rytas. Buvusios sodybos, kurioje slapstėsi partizanų vadas, vietoje dabar stovi paminklas. Tokie susitikimai palieka gilų įspūdį, suteikia daugiau žinių apie gimtojo Kėdainių krašto istoriją ir ugdo pasididžiavimo jausmą mūsų kraštiečių didvyriškais darbais.

 

Audronė Pečiulytė

Daugiakultūrio centro vadovė     

Skaityti toliau
Pristatytas fotografijų albumas „Kėdainių šimtmetis fotografijose:1918 – 2018“

Gegužės 18 d. Daugiakultūriame centre buvo pristatytas Kėdainių krašto muziejaus išleistas fotografijų albumas “ Kėdainių šimtmetis fotografijose:1918 – 2018″.

Albume pateiktos Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugomos tarpukario ir sovietmečio fotografijų nuotraukos. Dauguma jų yra iš Henriko Grinevičiaus (1924-1998) kolekcijos. Šių dienų Kėdainių nuotraukų autorius – Vaidas Juška. 

Albumo sudarytojas – Rimtantas Žirgulis.

Dailininkai – Jokūbas Jacovskis ir Viktorija Leleivė.

Redaktorė – Audra Kairienė

Skaityti toliau
Kėdainiuose ir Nesvyžiuje bus atliekami Radvilų palaikų tyrimai

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje ruošiantis restauruoti kunigaikščių Radvilų kriptas ir sarkofagus bus atliekami ir palaikų tyrimai.

Kėdainių krašto muziejus ieško mokslininkų, kurie taip pat atliktų tyrimus Baltarusijoje, Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.

Tyrimai Kėdainiuose apimtų dvi kriptas: vienoje jų yra šeši sarkofagai (trys iš jų – su palaikais), kitoje, sovietmečiu užmūrytoje kriptoje – apie dvidešimt naujų karstų su maždaug 75 asmenų palaikais ar jų dalimis. Karstuose yra daugiau nei 20 mumijų ar jų dalių.

Tuo metu Nesvyžiuje iš viso yra 72 sarkofagai, iki šiol tik 11 jų ištyrinėti. Tyrimų imamasi, nes palaikai, įkapės ir sarkofagai/karstai sparčiai nyksta.

Kaip nurodo muziejus, mokslininkų veikla apimtų archeologinius, istorinius, antropologinius (įskaitant DNR) ir mikrobiologinius tyrimus, pirminį radinių konservavimą. Ketinama ištirti ir įkapes bei kitus radinius sarkofaguose.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis BNS sakė, kad mokslininkai turėtų imtis užduoties ir identifikuoti iki šiol neatpažintus palaikus.

„Ne visais atvejais nustatyta palaikų tapatybė, todėl turėtų būti atliekami tyrimai antropologiškai, istoriškai, juos planuojama fotografuoti, matuoti, žiūrėti, ar atitinka lytį, amžių, lyginti, jei pagal aprašymus žmogus turėjo kažkokią ligą – ar atitinka tie palaikai“, – pasakojo jis.

Anot muziejaus vadovo, antrojoje kriptoje palaidoti reformatų elito – miestelėnų palaikai. Į ją bus patenkama išgriovus sovietmečiu sumūrytą sieną.

Evangelikų reformatų bažnyčioje Kėdainiuose iki šiol nustatyti Jonušo Radvilos bei Stepono Radvilos palaikai, nors detalesni tyrimai nedaryti. Tuo metu Kristupo Radvilos Perkūno sarkofage yra trijų vyrų ir vienos moters palaikai – dviejų vyrų kaulai atitinka Kristupo Radvilos amžių.

„Tikiuosi, kad bus atlikti DNR tyrimai, tad tikimybė yra identifikuoti. Bet tai sudėtinga, nes reikia, kad būtų mumija, o Perkūno sarkofage vyro mumijos nėra, yra tik moters, o vyrų – tik kaulai, tada tyrimo patikimumas krinta“, – aiškino R. Žirgulis.

Atlikus tyrimus, bažnyčioje ketinama įrengti naują ekspoziciją.

Darbus Kėdainiuose planuojama atlikti 2019–2020 metais, Nesvyžiuje – kitąmet.

Bendra projekto vertė – per 700 tūkst. eurų, jis finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų, skirtų Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos kaimynystės programai.

Skaityti toliau
Kviečiame dalyvauti kelionių žaidime PAJUSK KAUNO REGIONĄ!

Keliaukite po Kauno regioną, lankykitės įdomiausiose vietose, patirkite nepamirštamų įspūdžių, ieškokite Kauno regiono Pojūčių paso turizmo informacijos centruose ir žaidime dalyvaujančiuose objektuose, rinkite pojūčius ir dalyvaukite kelionių žaidime.

PRIZAS. Įspūdžių kupina kelionė 4 asmenims į Kėdainius (1 nakvynė su pusryčiais viešbutyje Kėdainių senamiestyje+vakarienė+ekskursija po Kėdainių senamiestį).

TAISYKLĖS TRUMPAI:

  • Aplankyk 5 objektus iš penkių pojūčių kategorijų PAMATYK, IŠGIRSK, UŽUOSK, PARAGAUK, PRISILIESK.
  • Aplankytame objekte užsidėk antspaudą POJŪČIŲ PASE (https://view.publitas.com/kauno-regiono-pletros-agentura/pojuciu-pasas-internetui/)
  • 5 pojūčius „surink“, aplankant mažiausiai 3 skirtingas savivaldybes.
  • Surinkus visus 5 pojūčius, paso nuotraukas, kuriose matosi visi reikalingi antspaudai, siųsk info@krda.lt.
  • Žaidimas vyksta ir registracija žaidime galima nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d.

 

Pilnas kelionių žaidimo taisykles ir dalyvaujančius objektus rasite https://view.publitas.com/kauno-regiono-pletros-agentura/pojuciu-pasas-internetui/

Skaityti toliau
Europos muziejų nakties renginiai Kėdainių muziejuje ir jo padaliniuose

Gegužės 18 d. kviečiame Jus į Tarptautinės muziejų dienos ir Europos muziejų nakties renginius Kėdainių krašto muziejuje ir jo padaliniuose!

19.00 -21.30 val. Kėdainių krašto muziejus (Didžioji g. 19)
Maketo „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“ ir virtualios realybės ekspozicijos „Pirmasis 1919 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų mūšis“ pristatymas.

22.00 val. Nevėžio upės krantinėje šalia pėsčiųjų tilto (Č. Milošo g.) Pirmą kartą Kėdainiuose gatvės teatro spektaklis „Arrived“ (Ispanija/Lietuva) ir nuotaikinga kelionė Kėdainių senamiesčio gatvėmis į Daugiakultūrį centrą.

22.30 val. Daugiakultūris centras (Senoji Rinka 12)
Kelionės pabaiga su Šv. Genezijaus trupe ir fotografijų albumo „Kėdainių šimtmetis fotografijose: 1918 – 2018“ pristatymas.

Renginiai nemokami.

Lauksime Jūsų!

Skaityti toliau
Kėdainių daugiakultūriame centre pristatyta spalvinimo knygelė apie Kėdainius

Trečiadienį Kėdainių daugiakultūriame centre buvo pristatyta Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovės, istorikės Audronės Pečiulytės ir bendraautoriaus vilniečio, Lietuvos restauravimo technologo, aukščiausios kategorijos restauratoriaus Arūno Bėkštos išleista spalvinimo knygelė „Atrandu ir spalvinu Kėdainius.

Naujai išleistoje bendraautorių knygelėje „Atrandu ir spalvinu Kėdainius“ skaitytojai, paskaitę šalia paveikslėlio esančią informaciją, galės susipažinti su spalvinamais Kėdainių objektais.

Prie rašytinės informacijos pateikti QR kodai. Nuskenavus juos bus galima peržiūrėti ir paklausyti A. Pečiulytės pasakojimų apie spalvinamus objektus.

Vaizdą ir garsą šiems pasakojimams įrašė A. Bėkšta.

http://www.rinkosaikste.lt/naujienos/aktualijos/kdaini-daugiakultriame-centre-pristatyta-spalvinimo-knygel-apie-kdainius-galerija

Skaityti toliau
Istorija šiandien – evangelikų reformatų sesijos. 1659 m. gegužės 5d.

1659 m. gegužės 5d. evangelikų reformatų bendruomenės sesija pinigine bauda
nubaudė škoto Forbso žmoną, kuri „iki mėlynių už erzinimą ir įžeidinėjimus“ sumušė škoto Endriu
Simpsono žmoną.

Sesijose, vykusiose po rytinių pamaldų, dalyvaudavo visi bendruomenės nariai:
eiliniai parapijiečiai, kunigai, vyskupai, aukšti pareigūnai, mecenatai ir miesto savininkai, kai jie
svečiuodavosi Kėdainiuose. Visi viešai ir atvirai svarstydavo gyvenimo iškeltus klausimus,
vertindavo vieni kitus „pagal tikrą tiesą ir teisingumą“ – už gerus darbus pagirdavo, už blogus
pabardavo, „savo bažnyčios ir visuomenės labui“ prasikaltusius asmenis bausdavo pasmerkimu ir
materialinėmis baudomis. Sesijos rūpinosi, kad bendruomenės nariai „namus ir darbo turėtų,
nepalūžtų į bėdą papuolę, kad vargšai nebadmiriautų ir visi būtų dori krikščionys“.

Sesijos drausmindavo paprastus bendruomenės narius ir aukštus pareigūnus,
spręsdavo šeimyninius kivirčus, buitinius konfliktus, sutaikydavo mušeikas, derindavo santykius su
kitų konfesijų tikinčiaisiais. Su evangelikais liuteronais ir žydais judėjais reformatų santykiai
nebuvo prasti, bet su katalikais – sudėtingi. Save reformatai laikė tikrais krikščionimis, katalikus
vadino „iškrypusiais iš Kristaus tikėjimo“, pravardžiuodavo „balvonais“, „pagonimis“,
„netikėliais“. Katalikai skolingi nelikdavo: jie reformatus vadino „latrais“, „vagimis“, „velnio
apsėstais“, agitavo „bėgti nuo jų bažnyčios, kaip nuo maro ir amžinos prapulties“. Apsižodžiavimai
neretai baigdavosi muštynėmis.

Katedra vadintoje evangelikų reformatų šventovėje nuo 1652 m. iki Antro pasaulinio karo vykdavavo bendruomenės sesijos.
Šventovės interjeras tarpukariu.

Nuotrauka iš privačios Vokietijos piliečio Joachimo Poensgeno kolekcijos

Skaityti toliau
Gegužės 3 d. – pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena

1791 m. gegužės 3d. Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų Seimas, vykęs 1788–1792 m. Varšuvoje, priėmė konstitucijos įstatymą. Tai buvo pirma Europoje ir antra pasaulyje rašytinė konstitucija po Jungtinėse Amerikos Valstijose 1789 m. įsigaliojusios konstitucijos.

Konstitucija numatė dideles ekonomines ir socialines reformas. Jos naujove buvo savivaldos teisių išplėtimas miestams ir miestiečių luomo įsteigimas. Miesto gyventojams pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos istorijoje siekta suteikti lygias teises su bajorais: miestiečiai turėjo teisę laisvai pirkti žemę, užimti aukštas dvasininkų pareigas, gauti valstybines tarnybas, būti karininkais.

Miestiečiams buvo suteikta teisė rinkti savo atstovus į seimą, tačiau sprendžiamąjį balsą jie turėjo tik miestų ir prekybos klausimais. Visais kitais klausimais miestiečių atstovai turėjo tik patariamąjį balsą, todėl skirtumai tarp bajorų ir miestiečių luomų konstitucijoje buvo palikti. Šiuos skirtumus bandyta suvienodinti įstatymu, kuris numatė miestiečiams galimybę gauti bajorų teises, o bajorai galėjo stoti į miestiečių luomą. Konstitucija Lietuvos ir Lenkijos miestiečius priartino prie pilietinės visuomenės, todėl jie entuziastingai sutiko naująją konstituciją ir masiškai davė jai priesaikas.

1791 m. gegužės 3d konstitucijos titulinis puslapis

Skaityti toliau
Pristatytas naujas interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“

Kėdainių krašto muziejuje pristatyta nauja interaktyvi, iki šiol Lietuvoje analogų neturinti, ekspozicija, pristatanti Kėdainių aukso amžiaus laikotarpį – XVII a. antrąją pusę. Šiuo laikotarpiu Kėdainių miestas buvo tapęs stipriu kultūros, meno, prekybos tašku, kuriame kartu sugyveno ir kelios skirtingos religinės bei tautinės konfesijos.

Apie šį išskirtinį ir Kėdainių miestui itin reikšmingą istorinį laikotarpį ir pasakoja naujoji ekspozicija. Tiesa, ji „kalba“ net septynių skirtingų, tame laikotarpyje gyvenusių, personažų lūpomis, kurių vienas – šuo!

Grandiozinis planas pavyko

Pasak muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, Kėdainių miesto istorija yra ypač turtinga, tačiau daiktinių eksponatų, galinčių papasakoti tą istoriją, iki mūsų dienų išliko labai mažai. Todėl muziejininkai ieško savitų ir originalių būdų, kaip ją papasakoti XXI a. žmogui, pripratusiam prie naujausių technologijų bei interaktyvumo. Juolab kad pasyvus vaikščiojimas po ekspozicines sales jau nėra patrauklus nei suaugusiajam, nei tuo labiau vaikui. „Būtinybė atnaujinti muziejaus ekspozicijas atsirado seniai, – pristatymą pradėjo R. Žirgulis. – Jei prieš kelis dešimtmečius dar buvo galima sudominti lankytojus pasakojimais, negyvais vaizdais, dabar to jau nebeužtenka. Esame išpaikinti technologijų, todėl istorija irgi turėtų būti pateikiama naujai, netikėtai. Mes ilgai dirbome prie šio maketo, kuris parodo, koks Kėdainių miestas galimai buvo XVII a. II pusėje, pačiame Aukso amžiuje.“

Daug objektų iki mūsų dienų neišliko

Šiame interaktyviame makete galima išvysti Kėdainių senamiestį su XVII amžiuje stovėjusiais objektais, besidriekusiais gatvių labirintais, tipišku apstatymu, gamtiniu reljefu. Tiesa, akylesnis lankytojas kai kurių objektų ir neras – pavyzdžiui, makete nėra Šv. Juozapo bažnyčios, kuri buvo pastatyta kiek vėliau.

„Tačiau makete pamatome, kad mūsų rotušė XVII a. buvo kitokia nei dabar, matome, kad kitaip atrodė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, matome, kad cerkvė buvo medinė ir stovėjo kitoje vietoje, matome, kad Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia atrodė visai kitaip, kitokia buvo ir Šviesioji gimnazija“, – pasakojo R. Žirgulis.

Lankytojai, apžiūrėję šį maketą, sužinos, kaip atrodė ir dar daugiau kitų pastatų, kurie, deja, iki mūsų dienų neišliko. Vienas tokių – įspūdingasis Radvilų dvaras. Nors ir nėra tiksliai žinoma, kaip jis atrodė, pagal analogijas su išlikusiu Radvilų dvaru Biržuose buvo bandyta atkurti ir Kėdainių Radvilų dvaro išvaizdą.

Pasakoja kėdainiečiai

Tačiau maketas nėra tylus – apie pagrindinius mieste stovėjusius ir veikusius objektus pasakoja septyni personažai – to laikotarpio Kėdainių miesto gyventojai. Muziejaus direktorius R. Žirgulis vardija juos. „Personažai buvo pasirinkti atsižvelgiant, kokios tuo metu mieste gyveno pagrindinės tautinės ir konfesinės bendruomenės. Todėl tarp personažų mes turime lietuvį evangeliką reformatą kunigą, lietuvį evangeliką reformatą gimnazijos mokinį, taip pat vokietį evangeliką liuteroną pirklį, škotą pirklį, prekeivį žydą, turime ir katalikę moterį iš kairiakrantės Nevėžio pusės bei galiausiai – kurtų veislės kalaitę Karūną. Kodėl pasirinkome šunį?

Nes XVII a. kunigaikščiai Radvilos savo dvare veisė kurtų veislės medžioklinius šunis, kurie buvo labai brangūs – už vieną šunį buvo galima nupirkti net kelias karves“, – istorines įdomybes pasakoja direktorius. Tačiau dar daugiau įvairių detalių, paslapčių, niuansų gyvai papasakos ir patys personažai – pasirinktą figūrėlę tereikia padėti ant maketo ir personažas pradeda savo pasakojimą: kaip jis susijęs su Kėdainių miesto konkrečia vieta, kokius santykius palaiko su toje vietoje gyvenančia religine, tautine bendruomene.

Pasakojimai – autentiški

„Dar įdomu ir tai, kad visi pasakojimai nėra išlaužti iš piršto, nėra sukurti, sugalvoti. Jie parinkti tikrų istorinių dokumentų pagrindu, tad visi šie faktai, pasakojimai, įvykiai, nuomonės, girdimi iš personažų, yra surasti istoriniuose šaltiniuose ir yra tikri, autentiški“, – kalbėjo muziejininkas. Iš viso sukurta apie 140 pasakojimų, tad sužinoti kažką naujo ir negirdėto apie Kėdainius tikrai įmanoma net ir besidominčiam mūsų krašto istorija.

„Kviečiu apsilankyti ir patiems išmėginti naująją ekspoziciją ne tik miesto svečius, bet ir vietinius kėdainiečius“, – kvietė direktorius ir pridūrė, kad ateityje planuojama šį maketą dar labiau plėsti ir įgalinti jį atlikti dar daugiau funkcijų.

Šis maketas – tai jau penktoji interaktyvi ekspozicija Kėdainių krašto muziejuje. Ekspozicijų naujinimas muziejuje prasidėjo prieš septynerius metus. R. Žirgulis atskleidė, kad jau netrukus dienos šviesą išvys dar vienas projektas, kuriame iš nuotraukų, vaizduojančių tarpukario Kėdainius, bus sukurta vaizdo medžiaga.

 

Vaida Masilionytė „Kėdainių mugė“

Analogų Lietuvoje neturinti interaktyvi ekspozicija įdomi ne tik vaikams

Skaityti toliau
Kėdainiai – miestas

 

Kėdainių savininko Jono Kiškos prašymu 1590 m. balandžio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises. Nuo tų metų Kėdainiai tapo juridiškai įteisintu miestu.

Suteikus teises, privilegijoje buvo patvirtintas miesto herbas ir antspaudas, o privilegijoje nurodyta […], norėdami parodyti Kėdainių miestelėnams didesnę mūsų malonę, dovanojame jiems jų teismo raštų ir aktų antspaudavimui tokį herbą: lauką būtent žydros spalvos, kuriame per vidurį yra pavaizduota sidabro spalvos žirgo pasaga, vadinama potkova, smaigaliais arba galais atgręžta į apačią, prie kurios du aukso spalvos kryžiai apačioje, trečiasis gi viršuje, taip pat pasagos viduryje dvi žuvis lašišas, paprastai vadinamas lasos, vieną aukštyn, kitą į apačią atsuktomis galvomis; visa tai didesniam aiškumui, kaip matyti šios privilegijos viduryje, yra nupiešta ir pavaizduota. Nuo šiol šiuo herbu minėti miestelėnai galės visada ir visais laikais naudotis, antspauduoti, prispausti visuose ir bet kokiuose svarbiausiuose reikaluose arba bylose ir aktuose, tiek uždaruose, tiek atviruose laiškuose, sprendimuose, apskritai visur, kur tik bus tam miesteliui reikalinga…

Magdeburgo teisė – kas tai?

Magdeburgo teise vadinama miestų savivaldos arba municipalinė teisė, lotyniškai skambanti ius municipale magdeburgense. Ši teisė šiaurės rytų Europos kraštuose buvo vadinama vokiečių teise (lot. ius teutonicum) arba Magdeburgo teise. Tokį vardą gavo nuo saksų miesto Magdeburgo, vaidinusio Karolio Didžiojo laikais (768–814 m) svarbų vaidmenį vokiečių ekspansijoje į rytų Europos kraštus.

Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsus XIII a. pradžios vokiečių teisės rinkinys, vadinamas Saksų veidrodžiu (vok. Sachsenspiegel, lot. speculum saxonicum). Dalį šio rinkinio sudarė miesto teisė, garantavusi miestams tam tikrą nepriklausomybę nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir feodalų. Ši teisė suteikė miestų gyventojams galimybę rinkti miestų tarybas ir kitas institucijas, kurios galėtų tvarkyti miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Magdeburgo teisė miestams garantavo prekybos ir amatų apsaugą bei laisvę, kuria galėjo naudotis svetimų kraštų pirkliai ir amatininkai. Todėl miestuose, pirmiau negu kur kitur, kūrėsi svetimšalių bendruomenės.

Į Lietuvą Magdeburgo teisė atkeliavo su vokiečiu Ordinu ir per Lenkijos karalystę. Pirmasis iš Lietuvos miestų savivaldos teises 1387 m. gavo Vilnius. Lietuvoje Magdeburgo teisė išplito XVI a, klestint miestams ir miesteliams. Tuo laiku atsirado įvairūs Magdeburgo teisės rinkiniai lotynų, lenkų ir rusėnų kalbomis. Gavę Magdeburgo teises, miestai būdavo atleidžiami nuo visų mokesčių, išskyrus mokestį didžiajam kunigaikščiui, kuris buvo nustatomas pagal miesto dydį ir turtingumą. Magdeburgo teisė suvaržė vaivadų ir kitų aukštų pareigūnų savivaliavimą. Tikruoju miesto šeimininku tapo didžiojo kunigaikščio skiriamas vaitas, to paties miesto renkami burmistrai, tarybos nariai ir teismai. Gavę Magdeburgo teisę, miestų gyventojai savo lėšomis turėjo pasistatyti rotušę. Jos pavadinimas kilęs iš vokiško žodžio rathaus, reiškiančio tarybos namą.

Skaityti toliau
IŠLEISTA SPALVINIMO KNYGELĖ „ATRANDU IR SPALVINU KĖDAINIUS“

Išleista spalvinimo knygelė apie Kėdainius.

Autoriai: Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė Audronė Pečiulytė ir vilnietis Arūnas Bėkšta, Lietuvos restauravimo technologas, aukščiausios kategorijos restauratorius. Knygelės pristatymas planuojamas gegužės mėnesį.

Nuskenavę QR kodą, galėsite pažiūrėti ir paklausyti A. Pečiulytės pasakojimų apie spalvinamus objektus. Vaizdą ir garsą įrašė A. Bėkšta.

Prieš keletą metų A. Bėkšta kartu su Kamile Bėkštaite-Dirsiene išleido knygą „Atrandu ir spalvinu Vilnių“ , kuri sulaukė gražių atsiliepimų. Jam kilo idėja išleisti tokią knygelę ir apie Kėdainius, tad ir pasiūlė A. Pečiulytei bendradarbiauti.

„Kartu vaikščiojom po Kėdainių senamiestį, kalbėjomės, atkreipėme dėmesį į įdomesnius pastatus, juos fotografavome. Vėliau A. Bėkšta iš tų fotografijų padarė grafinius vaizdus, o aš surinkau medžiagą apie juos“, − pasakojo Audronė.

Knygelėje bus galima tuos namus nuspalvinti, paskaityti trumpą informaciją apie juos lietuvių ir anglų kalba. Prie rašytinės informacijos pateikiami QR kodai, leidžiantys išmaniųjų technologijų naudotojams nuskenuoti kodus ir pamatyti filmuotą medžiagą apie pasirinktus pastatus.

„Pasiėmę šią knygelę, galėsite be gido pavaikščioti po miestą, susipažinti ne tik su svarbiausiais miesto objektais, bet ir atkreipti dėmesį į eilinių miestiečių namus. Buvimas su šiuo leidinuku gali būti geras laiko praleidimas visai šeimai: suaugusieji domėsis senamiesčio istorija, o vaikai – nuspalvins namus“,– pasakojo Daugiakultūrio centro vadovė.

Šios knygelės leidybą rėmė AB „Lifosa“.  Įsigyti leidinuką bus galima Kėdainių krašto muziejuje ir Daugiakultūriame centre.

A. Pečiulytė kartu su kitais ir anksčiau yra išleidusi knygelių vaikams: užduočių knygelę „Nevėžio slėnio paslaptys“, užduočių sąsiuvinį, skirtą žydų kultūrai pažinti. Prieš porą metų išleista knygelė „Reformacija Vidurio Lietuvoje“.

Kėdainių rajono savivaldybės informacija, 69559

http://www.kedainiai.lt/go.php/lit/Naujiena-isleista-spalvinimo-knygele-atrandu-ir-spalvinu-kedainius

Skaityti toliau
Dėmesio! Pigesni bilietai į Vilhelmo Čepinskio koncertą tik šį savaitgalį

TIK šį savaitgalį bilietai į V. Čepinskio koncertą vos 10 eur! 
Pigesnius bilietus galėsite įsigyti Daugiakultūrio centro kasoje.
Šeštadienį: 10-17 val.
Sekmadienį: 10-15 val.

Kviečiame pasinaudoti šia puikia galimybe!

Skaityti toliau
MŪSŲ DARBUOTOJAI: Milda Petraitienė: „Kur siūlai, ten – ir aš“

Kone nuo pat prigimties draugystę su siūlais užmezgusi Kėdainių krašto muziejuje bei Tradicinių amatų centro Arnetų name dirbanti amatų meistrė Milda PETRAITIENĖ dar ir dabar atranda pakankamai laiko pažaisti su numylėtaisiais siūleliais.

Anot jos, viena įdomiausių kūrybos sričių šiuo metu – audimas, kuris moters gyvenime atsirado tikrai neatsitiktinai.

Šio amato M. Petraitienė išmoko iš savo mamos, o dabar, puoselėdama savo turimą patirtį ir taip stengdamasi išsaugoti senąsias lietuvių tradicijas, įkvepia ir kitus, dažniausiai jaunosios kartos atstovus.

Kūrybos užuomazgos – vaikystėje

„Vaikai – mūsų ateitis, kurią turime pažindinti su liaudiškąja istorija bei skatinti išsaugoti lietuvių tautinį tapatumą“, – pabrėžia amatininkė, pati iš siūlų įvairius darbelius pradėjusi kurti būdama vos penkerių.

„Nuo prigimties mane traukė siūlai ir viskas, kas su jais susiję. Būdama penkerių metų, kai dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti, bet mezginį, kaip mama sakė, jau buvau penkis metrus numezgusi.

Kam ko tik reikėdavo, kas ko tik paprašydavo – viską numegzdavau. Vienam megztinį, kitam kojines… Aišku, iš manęs tais laikais žmonės kiek juokdavosi, nes nelabai kas tikėjo, kad tokio amžiaus vaikas gali apsiimti atlikti tokius darbus. Bet mezgiau, matyt, neblogai, nes ilgainiui tokia mezgimo praktika labai padėjo ištobulinti bei sukaupti nemenką patirtį.

Kad ir dabar mezgant rašto aprašymo man nereikia. Pasižiūrėjusi, kaip mezginys turi atrodyti, viską darau iš akies“, – pasakoja M. Petraitienė.

Norėdama patenkinti savo poreikius amatų meistrė visada stengiasi, kad kiekvienas jos rankomis sukurtas darbas būtų kokybiškas. A. Barzdžiaus nuotr.

Norėdama patenkinti savo poreikius amatų meistrė visada stengiasi, kad kiekvienas jos rankomis sukurtas darbas būtų kokybiškas. A. Barzdžiaus nuotr.

Susidomėjo audimu

Kiek vėliau mezgėją pradėjo traukti kiek kitokia, bet vėlgi su siūlais susijusi sritis. Tai – audimas, liaudiški raštai, kurių istorija bei tradicijomis amatų meistrė domisi kone visą savo gyvenimą.

„Esu kilusi iš Šlapaberžės, o augant kaime tais laikais kiekvienoje troboje stovėjo audimo staklės.

Tai buvo natūralu ir įprasta jau vien todėl, kad parduotuvėse, kaip kad šiais laikais, visko tiek gausu nebuvo. Žmonės namams viską ausdavosi patys. Neturėjome nei kompiuterių, nei televizorių, todėl ilgus vakarus namuose moterys dažniausiai leisdavo prie audimo staklių.

Ne išimtis ir mano šeima. Mama ausdavo viską: ir lovatieses, ir staltieses ir rankšluosčius, netgi ir drobę, iš kurios vėliau siūdavo marškinius, patalynės užvalkalus. Iš vilnos milo pasisiūdavo storesnius sijonus ar švarkelius žiemai.

Na, o aš, vis trukdydavau, vis sukiodavausi aplink tas stakles. Buvo labai įdomu stebėti mamą ir matyti, kas ten su tomis staklėmis darosi. Todėl šiek tiek paūgėjusi niekieno nematoma pabandžiau austi ir pati. Ir, kaip bebūtų keista, man visai neblogai sekėsi“, –  apie pirmuosius bandymus užsimena M. Petraitienė.

Pritraukė močiutė

Nors audimo pradmenimis su M. Petraitiene visų pirma dalijosi mama, tačiau moteris nieko nelaukusi pabrėžia, jog iš tikrųjų labiausiai prie šio senojo liaudies amato ją pritraukė močiutė.

„Galima sakyti, kad nuolatinis pagelbėjimas močiutei ir užvedė mane į tą artimesnę draugystę su audimu.

Ji visada manęs prašydavo su rateliu prisukti šeivučių. Kiek vėliau leido išbandyti ir savo audimo stakles. O dar po kurio laiko, matydama, kad man neblogai sekasi, močiutė pradėjo gudrauti sakydama: „Vaikeli, tavo akys šviesesnės. Padėk man suverti“, – gudragalvės močiutės pasisakymus atsimena amatininkė.

Pradėjo nuo lovatiesės

Kalbėdama apie aistrą audimui, amatų meistrė ir vėl grįžta į atsiminimus. Jos akyse – pirmasis jos kūrybos darbelis. Įdomu, koks jis.

„Tik prasidėjus draugystei su audimo staklėmis pabandymui prisijungdavau prie močiutės jau audžiamų darbelių.

O kiek prisimenu pirmąjį savo pačios rankomis sukurtą kūrinį, tai tikrai nebuvo maža paprasta servetėlė. Austi iš karto pradėjau nuo lovatiesės.

Kadangi močiutės šeima buvo gausi, todėl ir ėmiausi austi tai, kas būtų naudinga mums visiems“, – tikina amatininkė.

Reikalinga meilė

Kiek paaugėjusi ir patirties įgijusi M. Petraitienė atskleidžia, kad audžiant privalu ne tik labai dėmesingai ir kruopščiai viską atlikti, išmanyti audimo technikas, bet ir tęsti pagrindines puoselėjamas šeimos raštų tradicijas.

Nors visos su audimu ar mezgimu susijusios sritys yra savaip žavios, bet vien tik austi ir į siūlus žiūrėti pabosta.M. Petraitienė

„Lietuvių tautinių audinių puošybos būdų ir ornamentų įvairovė – labai gausi, savita ir originali, o norint atskleisti lietuvių tautos tapatumą, tradicijas ir išskirtinumą tarp kitų regionų, svarbiausia – išsiaiškinti savo regionui būdingą ornamentiką, ženklus ir simbolius.

Ir, žinoma, visada reikia stengtis savo darbą atlikti su labai didele meile.

Asmeniškai man, įdomiausia yra pamatyti savo kūrybos rezultatą, t. y. išaustą audinį. Tai ir yra didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias įdomumas.

O norint patenkinti savo poreikius visada stengiuosi, kad kiekvienas mano sukurtas kūrinys būtų kokybiškas.

Ir nesvarbu ar tai mažas daiktelis, ar tai didelis kūrinys, svarbiausia, kad jame būtų kažkas savito ir išskirtinio“, – apie audimo specifiką sakė M. Petraitienė ir pabrėžė, jog savo krašto ornamentikos pažinimas nėra daugiausiai triūso reikalaujantis dalykas.

Milda Petraitienė audimo amato išmoko iš savo mamos, o dabar, puoselėdama savo turimą patirtį ir taip stengdamasi išsaugoti senąsias mūsų lietuvių tradicijas, įkvepia ir kitus, dažniausiai jaunosios kartos atstovus. A. Barzdžiaus nuotr.

Milda Petraitienė audimo amato išmoko iš savo mamos, o dabar, puoselėdama savo turimą patirtį ir taip stengdamasi išsaugoti senąsias mūsų lietuvių tradicijas, įkvepia ir kitus, dažniausiai jaunosios kartos atstovus. A. Barzdžiaus nuotr.

Sunkiausia – pasiruošti

„Sunkiausia – pasiruošti audimui. O procesas ilgas…

Iš pradžių reikia pasiruošti siūlus, tada juos apmesti, po to gražiai išskirstyti ir suriesti, vėliau suverti į nytis, kurių pagal audinio sudėtingumą gali būti dvi, gali būti keturios, o gali būti ir dvigubai daugiau.

Galiausiai viską susiraišome, prisisukame šeivučių ir tik tada jau galime imtis audimo. O audimas – pats smagumas“, – audimo su staklėmis pagrindinius sunkumus vardija amatininkė.

Šeiminis gyvenimas nekliudė

Sukūrus šeimą M. Petraitienė audimo nepametė. Šeiminis gyvenimas nekliudė moteriai ir toliau imtis širdžiai malonios veiklos. Priešingai, persikėlusi į Kėdainių mieste gautą trijų kambarių butą, vieną kambarį amatų meistrė paskyrė savo ištikimiausiai draugei – staklėms. Tada amatininkė padirbėti su staklėmis kvietė savo šeimynos narius.

„Šeimoje turime tris vaikus: dukrą ir du sūnus. Ir tikrai labai džiaugiuosi, jog kažkada leidau jiems išbandyti audimo stakles.

Nes dabar, kai pristinga laiko ir tiesiog pati nebespėju atlikti užsibrėžtų darbų, jie tampa kuo puikiausi mano pagalbininkai bet kokioje situacijoje“, – apie perduotą patirtį vaikams kalba amatininkė.

Iš audimo neišgyvensi

Kiek vėliau, kai M. Petraitienė buvo pastebėta kaip itin atsidavusi audėja ir pakviesta dirbti į Tradicinių amatų centro Arnetų namą, audimo pagrindų mokė ne tik savo šeimynos narius, bet ir Kėdainių krašto jaunimą.

„Dar gyvendama kaime dirbau Kauno meno dirbinių įmonėje. Tai buvo nuotolinis darbas iš namų. Sėdėdama staklėse ausdavau, mėnesio gale savo visus suaustus darbus pristatydavau ir už tai gaudavau užmokestį. Tačiau laikui bėgant supratau, kad vien iš audimo pragyventi sunku.

Todėl nuo tada mano mėgstama veikla man buvo daugiau kaip laisvalaikis ir papildomas užsiėmimas turint laisvą minutėlę.

Kai persikėlėme į Kėdainius, nenustojau savo audimo įgūdžių tobulinti. Ir visai ne be reikalo. Nes tuo metu jau labai mažai kas mokėjo austi ir aš buvau pastebėta bei pakviesta į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namą.

Prieš tai, žinoma, dar reikėjo įrodyti, kad šis amatas – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Todėl pristačiusi savo sukurtus darbus 2010 metais apsigyniau sertifikatą“, – apie tobulėjimą mėgstamo amato srityje pasakoja amatininkė.

Patirtį perduoda mokiniams

Dabar M. Petraitienė dirbdama muziejuje kartu prisideda ir prie Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name organizuojamų edukacinių užsiėmimų.

„Čia pagal Neformaliojo vaikų švietimo programą subūrėme šaunią mokinių grupę, kurie pirmadieniais ir ketvirtadieniais paskiria po 2 valandas savo laisvo laiko ir noriai lanko užsiėmimus.

Man, kaip šio amato puoselėtojai ir kaip savo grupę mokančiai amatininkei, labai džiugu matyti, jog susirinkusios mergaitės ne šiaip sau prisijungė, o stengiasi ir nori pasiekti kuo geresnių rezultatų, pagal save derina spalvas, renkasi jų širdžiai mielus raštus.

Širdis džiaugiasi, kai pastebi, kad kiekviena lyg ir stengiasi viena kitą pranokti pasirinkdama kažką neįprasto, įmantraus.

Aišku, per tiek laiko, kiek jau vedu užsiėmimus, buvo vaikų, kurių vis tik mūsų liaudiški amatai nesudomino. Tačiau negalima versti. Kiekvienas turi pats pasirinkti sau mėgstamą veiklą“, – tikina amatų meistrė.

Pristačiusi savo sukurtus darbus amatų meistrė 2010 metais apsigynė sertifikatą ir pradėjo dirbti Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name. A. Barzdžiaus nuotr.

Pristačiusi savo sukurtus darbus amatų meistrė 2010 metais apsigynė sertifikatą ir pradėjo dirbti Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name. A. Barzdžiaus nuotr.

Džiaugiasi pasiekimais

Perduodama savo sukauptą patirtį kitiems M. Petraitienė su laiku vis labiau įsitikina, jog ji eina teisingu keliu.

„O teisingo kelio kryptį rodo mano mergaičių pasiekimai. Pernai edukacinius užsiėmimus jau trejus metus pas mane lankanti Modesta Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis 2018“ nacionalinėje parodoje užėmė II vietą.

Šiemet tam pačiam konkursui minėtoji mergaitė vėl pristato savo austą lovatiesę ir du rankšluosčius. Įvaldžiusiai gerą audimo techniką bei tvirtai sumušančiai audžiamą audinį Modestai mano pagalbos praktiškai jau nebereikia.

Taip pat labai džiaugiuosi ir kita vos metais vyresne Austėja. Ji taip pat labai kruopšti jaunoji audėja.

Tik šiek tiek liūdina, kad šios merginos, besimokančios gimnazijoje, itin daug mokosi, tad laiko prisijungti prie edukacinių užsiėmimų lieka vis mažiau“, – apie merginų pasiekimus kalba amatų meistrė.

Skiriama pakankamai dėmesio

Mokinių, norinčių įsitraukti į M. Petraitienės vedamas edukacijas, netrūksta. Bet vis tik įdomu, ar tradicinių senųjų liaudies amatų populiarumas visur išlieka toks pats?

„Mano nuomone, seniesiems amatams skiriama tikrai pakankamai dėmesio. Per ilgą laiką jie buvo kiek primiršti, nebeįdomūs. Visuomenė labiau žavėjosi kiniškais ryškiaspalviais niekučiais.

Tačiau dabar pastebima, kad žmonės ir vėl pradėjo branginti ir senųjų amatų technika pagamintus darbus. Tą liudija ir kaskart gaunami skambučiai su klausimais, ar neparduodu tai to, tai ano.

Bet, deja, nebesuspėju, neturiu tiek laiko, kad dar ir žmonėms ausčiau. Džiaugiuosi, kad bent sau ir savo artimiesiems užtenka“, – nuomonę dėsto amatininkė.

Surengė parodą

Nors M. Petraitienė teigia, kad visų savo kūrybos vaisių sandėliuoti nemėgsta, tačiau personalinei parodai amatų meistrės numegztų riešinių pakako.

„Mano namų interjerą, be jokios abejonės, puošia pačios kurti audiniai. Taip pat namuose turime ir visos šeimos kurtą darbą – rištą kilimą.

Namuose turiu tiek, kiek man reikia. Nesistengiu prisisandėliuoti audinių per daug. O kam? Juk jei užtektinai turiu, tai ir pakanka.

Savo darbus geriau dovanoju, juk negaila, o dar ir malonu, kai kažkas naudoja tavo rankomis pagamintą daiktą.

Prisimenu, tik kartą kilo toks noras nusimegzti riešines. Prisimezgiau, o vėliau nebeturėdama kur jų visų dėti, prieš išdovanodama, sugalvojau surengti personalinę savo darbų parodą“, – apie visai netikėtai kilusią idėją užsimena amatų meistrė.

Žavisi gėlėmis

Pokalbio pabaigoje M. Petraitienė prisipažino turinti ir daugiau pomėgių. Laisvalaikį, kurio, pasak moters, lieka vis mažiau, ji mėgsta leisti savo sode puoselėdama gėlynus.

„Nors visos su audimu ar mezgimu susijusios sritys yra savaip žavios, bet vien tik austi ir į siūlus žiūrėti pabosta. Tada stengiuosi į savo kasdienybę įtraukti ir kitokių veiklų.

O kas man patinka? Gėlės. Jos man visos gražios, kai yra prižiūrėtos, palaistytos, išpuoselėtos. Kadangi mėgstame ekologiškas daržoves, todėl namuose turime ir daržiuką.

Labai džiaugiuosi gyvendama nuosavame name ir turėdama savo sodą. Prisipažinsiu, jaučiu tikrai didelį malonumą, kai suleidžiu rankas į žemę. Tai tikras atsipalaidavimas, o ypatingai po sunkių dienos darbų“, – baigdama pokalbį apie kitus savo pomėgius šneka M. Petraitienė.

 

Džestina Borodinaitė „Rinkos aikštė“

Nuoroda:  http://www.rinkosaikste.lt/gyvenimas-margas/kuriantys-graesn-pasaul/milda-petraitien-kur-silai-ten-ir-a

Skaityti toliau
Vietovardžių metams skirta konferencija „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrimo istorija, reikšmė ir įamžinimas”

KĖDAINIŲ KRAŠTO VIETOVARDŽIAI: RINKIMO IR TYRIMO ISTORIJA, REIKŠMĖ IR ĮAMŽINIMAS

 

Nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios truko Lietuvių kalbos dienos. Baigiamasis šių dienų renginys − kovo 22 d.  Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre. Tai Vietovardžių metams skirta konferencija „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrimo istorija, reikšmė ir įamžinimas”. Renginyje Mero padėkomis ir dovanėlėmis bus apdovanoti geriausi Lietuvių kalbos dienų organizatoriai. Kviečiami vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai lituanistai, istorikai, visi kiti kėdainiečiai, besidomintys lietuvių kalba, istorija.

 

Lietuvių kalbos dienoms ir Vietovardžių metams skirta konferencija, Daugiakultūris centras, kovo 22 d. 14−16.30 val.

KĖDAINIŲ KRAŠTO VIETOVARDŽIAI: RINKIMO IR TYRIMO ISTORIJA, REIKŠMĖ IR ĮAMŽINIMAS

Programa

14.00 – 14.15 val. – įžanginiai žodžiai, Lietuvių kalbos dienų renginių geriausių organizatorių apdovanojimas

14.15−14.30 val. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio žodis

14.30−15.00 – Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo istorija, sklaidos ir išsaugojimo galimybės
dr. Laimutis Bilkis, Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojas

15.00−15.20 – Kėdainių krašto vietų įvardijimo prasmės 
Dalia Sviderskienė, Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja

15.20−15.30 – Kavos pertraukėlė

15.30−15.55 − Kėdainių krašto vietovardžių ypatybės
Rytas Tamašauskas, Kėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas

15.55−16.20 − Kėdainių miesto gatvių vardai
Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas

16.20−16.30 − Diskusija

Organizatoriai: Kėdainių rajono savivaldybė, Kėdainių krašto muziejus, Daugiakultūris centras

Skaityti toliau
Senoji Kėdainių savivalda

Savivaldai Kėdainiuose XVI–XVIII a. atstovavo maždaug 30-ties pareigūnų magistratas: vaitas, jo pavaduotojas lantvaitis, penki arba šeši teismo posėdžiautojai, vadinami suolininkais, du burmistrai, keturi arba šeši teismo tarėjai, dešimtininkai, raštininkas, iždininkas, iždo raštininkas ir vazniu vadinamas pagalbinis teismo pareigūnas, savotiškas antstolis.

Pagrindinės magistrato institucijos buvo trys: vaito ir suolininkų, burmistro ir tarėjų bei dešimtininkų. Aukščiausias magistrato pareigas ėjo vaitas, jis spręsdavo baudžiamąsias bylas. Jo nuosprendžiai būdavo galutiniai, išskyrus mirties nuosprendžius. Šiuos per apeliaciją buvo galima teikti dvaro teismui. Už dalyvavimą teisme vaitas ir šuolininkai gaudavo pusę teismo rinkliavos. Vaito teisme iš pareigūnų ir teisiamųjų buvo reikalaujama gero elgesio, orios laikysenos ir pagarbos institucijai. Pažeidusiems šią tvarką asmenims būdavo keliamos bylos.

Vaitą skirdavo ir parašu patvirtindavo miesto savininkai. Paskirtasis pareigas eidavo iki mirties arba pasitraukdavo iš jų savo noru. Nuo 1647 m. vaitą iš keturių kilmingo luomo kandidatų Jonušas Radvila leido rinkti ir miesto gyventojams. 1653 m. jiems prašant kunigaikštis vaitu leido rinkti ir paprastą miestietį, tik jis privalėjo būti sėslus, davęs priesaiką magistratui ir turėti ne mažesnį kaip 1 000 auksinų vertės turtą.

Lantvaitį, kuris pavaduodavo vaitą, rinkdavo iš didelį nekilnojamąjį turtą turinčių teismo tarėjų. Kandidatūrą galėjo siūlyti vaitas, burmistrai, teismo tarėjai arba dešimtininkai.

Burmistras vadovavo civilines bylas nagrinėjusiam tarėjų teismui, spręsdavusiam turto pirkimo ir pardavimo, paveldėjimo ir dovanojimo sandorius. Renkami buvo du burmistrai. Vienas iš jų ėjo pagrindines prezidento pareigas, kitas jį pavadavo. Abu burmistrai turėjo atskirus ženklus, kuriais žymėdavo rotušėje saugomus svorio, ilgio ir saiko pavyzdžius. Ženkluose buvo išgraviruoti abiejų burmistrų inicialai ir einamųjų metų data. Iš jų buvo galima nustatyti, kuriais metais ir kam esant valdžioje vienas ar kitas matas ar saikas buvo padaryti, ir įsitikinti, ar jie nėra falsifikatai.

Dešimtininkai į magistratą buvo renkami iš miestiečių, pirklių brolijos ir amatininkų cechų atstovų. Pastarųjų buvo renkama dešimt, todėl institucija nuo lotyniško skaičiaus decem (dešimt) vadinosi decemviratu. Jo nariai kontroliuodavo magistrato priimamus sprendimus, surenkamas pajamas ir išlaidas, buvo atsakingi už miestiečių karinį parengimą. Duodami priesaiką, dešimtininkai įsipareigodavo rūpintis miesto gerove, saugoti teises ir laisves, tvarkyti patikėtas lėšas, neatskleisti miesto paslapčių, padėti vaito ir burmistro teismams kontroliuoti, kaip magistratas laikosi miestui suteiktų teisių ir laisvių. Vykstant teismams, dešimtininkai su savo išsirinktu vadovu dekanu sėdėdavo prie jiems skirto stalo. Dekanas stebėdavo, kad jo pavaldiniai netrikdytų teismo posėdžio, kalbėtų tik jam, burmistrui arba vaitui leidus. Kalbėti dešimtininkai privalėjo trumpai, aiškiai ir taktiškai. Į posėdžius jie, kaip ir kiti magistrato pareigūnai, turėjo atvykti be ginklų.

Magistrato rinkimai vykdavo vėlyvą pavasarį, per Švč. Trejybės šventę. Rinkimų datą patvirtindavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Rinkimai prasidėdavo iškilmingomis mišiomis bažnyčioje, po mišių jie vykdavo rotušėje. Pradžioje buvo renkama žemiausioji magistrato institucija – decemviratas, paskui suolininkai, tarėjai, burmistrai ir lantvaitis. Vaitas būdavo išrenkamas paskiausiai. Vieni pareigūnai karjeros laiptais kildavo nuo žemiausios pakopos, kiti pareigybes kaitaliodavo, tretiems pakakdavo vienos kadencijos.

Magistrato pareigūnais galėjo būti įvairių tautybių ir tikėjimo pasiturintys miesto gyventojai. Svetimtaučiai sudarė apie ketvirtį visų narių: keturi buvo renkami į decemviratą, du suolininkais, du tarėjais ir vienas burmistru. Pažeidus nustatytą santykį, svetimtaučiai galėjo kreiptis į teismą. Per magistrato veiklos metus (1590–1795) iš 225 pareigūnų 43 buvo škotai ir 18 vokiečių. Pirmieji sudarė 19,1 proc. visų pareigūnų, antrieji – 8 procentus. Iš visų žinomų Kėdainių magistrato pareigūnų 61 asmuo (27,1 proc.) buvo svetimtautis.

Nuotrauka – Giedriaus Dagio.

Tekstas parengtas pagal Algirdo Juknevičiaus knygą „Senieji Kėdainiai“

Skaityti toliau
Tautodailininkė B. Šinkūnienė: „Kiekvienas kūrybinis procesas – tarsi iššūkis“

Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų apdovanotas vienokiu ar kitokiu kūrybiniu gebėjimu, tačiau neretai atsiranda ir tokių, kuriam Aukščiausiasis nepagailėjo ir kelių meninius gebėjimus atskleidžiančių talentų.

Viena tokių – tautodailininkė Birutė ŠINKŪNIENĖ. Ji Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo amatininkė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti.

Birutė su senaisiais tradiciniais liaudies amatais susidūrė dar vaikystėje. Ji iš savo senelio perėmė vytelių pynimo, o iš mamos – kiaušinių marginimo patirtį.

O šiuo metu talento nestokojanti moteris sukauptu dideliu žinių bei patirties bagažu dalijasi ir su senaisiais tradiciniais liaudies amatais bei menu besidominčiais kraštiečiais ir užsienio svečiais.

Kasmet į Arnetų namo rūsį suguža tiek vaikai, tiek ir suaugusieji, norintys išmokti kruopštaus, įdomaus ir tradicijomis bei tautiškumu alsuojančio vytelių pynimo ir kiaušinių marginimo amato.

Organizuodavo lenktynes

Kada ir kaip pačios Birutės gyvenime pradėjo rastis meilė seniesiems amatams? Juk, kaip sakoma, patirtis savaime „neateina“.

„Su menu teko susidurti dar gyvenant tėvų namuose. Kiaušinius marginti išmokau iš mamos, ji – iš savosios. Juos margindavome vašku. Šis būdas Žemaitijoje tais laikais buvo populiariausias. O marginant didžiausias azartas buvo sužinoti ir pamatyti galutinį rezultatą.

Pamenu, su sesėmis tekdavo net ir palenktyniauti, kuri gražiau ir originaliau numargins kiaušinį.

Kiaušinių marginimo vašku meno nepamečiau ir iki šiol. Dabar stengiuosi šio amato subtilybes perduoti ir savo vaikams“, – apie vieną iš savo vaikystės pomėgių pasakoja Birutė.

Birutė Šinkūnienė – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo senųjų tradicinių liaudies amatų meistrė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti. A. Barzdžiaus nuotr.

Birutė Šinkūnienė – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo senųjų tradicinių liaudies amatų meistrė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti. A. Barzdžiaus nuotr.

Mėgo piešti

„Taip pat nesvetimas šeimoje buvo ir pynimas iš vytelių.

Pinti kūriniai mano dėmesį traukė jau seniai. Kokioje nors mugėje pamačiusi pintų darbelių, gėrėdavausi jais ir vis galvodavau – gal kada nors ir pati išmoksiu panašiai pinti.

Kadangi šiuo amatu užsiėmė mano senelis, jis labai mėgdavo pinti krepšelius, todėl  kartą pasiryžau išbandyti padirbėti kartu su juo.

Gal dėl to, kad menas mane lydėjo visur ir visada, vis nenustojau galvoti, jog savo ateitį siesiu būtent su juo.

Vaikystėje taip pat labai mėgau piešti, o atsiradus galimybei mokytis tuomet atsidariusioje meno mokykloje Kaune, turėjau progą išbandyti ir kitokius širdžiai mielus menus.

Pagrindiniu dalyku meno mokykloje pasirinkau piešimą, pynimas liko antroje vietoje. Tačiau baigusi vidurinę mokyklą vis tik įstojau į pynimo specialybę ir ją baigusi iki pat dabar gyvenu su tuo.

Žinoma, neapleidau ir kiaušinių marginimo amato. Jis visada ėjo ir tebeina greta“, – prisiminimais apie su menų mokykla užmegzta draugyste ir pasirinktus menus joje dalijasi tautodailininkė.

Pareikalavo fizinės jėgos

Kelias iki kol Birutė tapo sertifikuota vytelių pynimo ir kiaušinių marginimo meistre buvo gana ilgas ir nelengvas. Kaip pati moteris teigia, pareikalavęs iš jos ne tik meninių, bet ir fizinių bei dvasinių įgūdžių.

„Su margučių marginimu viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Susikaupusias fantazijas nesunkiai sekdavosi perteikti darbelyje.

Tuo tarpu pintų darbelių kūrybos pradžia buvo kiek sudėtingesnė. Pinant su stambiomis vytelėmis reikia daug jėgų.

Ypač – rankų, nes turi vytelę veržti, tempti, spausti, kad būtų lygu, kad nesusidarytų tarpai. Pamenu, kiek skausmo ištverta, kol pirštai išmoko įvairių storių vyteles lenkti būtent taip, kaip reikia.

Nors tik pradėjus dirbti su vytelėmis mėgau grubesnius, stambesnius darbus pinti, bet vėliau ėmiau ieškoti moteriškumo, kruopštumo, smulkesnių detalių“, – apie kūrybinį kelią ir atradimus kalba senųjų amatų meistrė.

Kūryba – iššūkis

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius.

Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto.

„Visada save laikiau labiau kūrėja, nei amatininke. Galbūt dėl to, kad mėgau ir dabar dar tebemėgstu atrasti kažką savo, kažką naujo. Mane traukia originalumas, naujų idėjų paieška.

Pačiai mieliausia kurti tada, kai aplanko netikėta idėja, netikėta mintis. Labai nemėgstu kartotis ar kopijuoti kitų tautodailininkų sukurtų darbų.

Juk visą laiką pinti tradicinius populiariąją liaudies ornamentiką atspindinčius krepšius būtų tikrai nuobodoka.

Toks mano pomėgis puikiai pasitarnauja ir vykdant edukacijas su vaikučiais. Žinoma, pindami iš vytelių, kūryboje pritaikome ir senovinių pynimo ornamentų, bet prisipažinsiu, visada stengiamės įnešti į savo kūrybą ir naujovių, nuolat norisi sukurti kažką žaismingo, įdomaus.

Idėjas užsiėmimuose dažnai išsako ir vaikai. Kai matau smalsumu degančiais vaikų akis, esu laiminga.

Tada mąstome, kaip tas kūrybines mintis įgyvendinti. Kadangi jaunieji mano amatininkai dažniausiai nori greito rezultato, todėl visada reikia bandyti ir ieškoti lengvesnių pynimo variantų. O būdų pinti yra tikrai nemažai.

Piname ir paukštelius, ir gėlytes, ir angeliukus ar kitokius įdomius atributus. Prieš didžiąsias metų šventes stengiamės sukurti būtent tą šventę simbolizuojančias kūrybines dekoracijas“, – apie kūrybines paieškas užsimena tautodailininkė.

Vaikystėje kitų darbais besigrožėjusi tautodailininkė šiuo metu ir pati aplinkinius stebina iš tiesų originaliais ir itin kūrybingais darbais. A. Barzdžiaus nuotr.

Vaikystėje kitų darbais besigrožėjusi tautodailininkė šiuo metu ir pati aplinkinius stebina iš tiesų originaliais ir itin kūrybingais darbais. A. Barzdžiaus nuotr.

Visapusiška paroda

Iš Žemaitijos kilusi, o šiuo metu Akademijoje gyvenanti Birutė dar pernai, rugsėjo mėnesį, surengė savo personalinę parodą.

Tai, anot tautodailininkės, – visapusiška paroda, savo ekspozicijoje talpinanti tiek ir meistrės darbus iš vytelių bei margučius, tiek ir kūrėjos piešinius bei tautodailininkės sukurtas kaukes ir kitus kūrinius.

„Pernai dirbdama Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name turėjau progą surengti personalinę paroda.

Tai – pirmoji mano autorinė paroda, kurioje atskleidžiau tai, kuo aš gyvenu, kuo aš kvėpuoju.

Tiesa, miniekspozicija visada džiugina ir mano kaimynus. Jau užėjus į laiptinę galima pasakyti, kad šiame name gyvena amatams neabejinga asmenybė. Tiek laiptinės, tiek kiemo aplinką dažnai mėgstu padekoruoti savo kūrybos vaisiais. Ypač prieš kokias nors šventes.  

Mano darbovietės aplinką puošia pačios rankomis kurtas paukštis. Kieme eksponuojamas mano rankomis pintas įspūdingo dydžio paukštis. Jis – tik vienas iš daugybės dalykų, kuriuos esu nupynusi.

Per šitiek darbo su senaisiais amatais metų įgijusi patirties iš vytelių galiu įgyvendinti įdomiausius sumanymus: pinu ne tik krepšius, bet ir minimalius baldus ar kitokias  interjero puošmenas“, – tikina Birutė.

Svajonė po svajonės

Išbandžiusi ne vieną pynimo techniką bei daugelį kiaušinių marginimo vašku būdų ir tapusi sertifikuota šių dviejų senųjų liaudies amatų meistre Birutė pagaliau išpildė ir dar vieną savo svajonę.

Visą gyvenimą palaipsniui menu ir senaisiais liaudies amatais besidomėjusi moteris sukaupta patirtimi dabar mielai dalijasi ir su mūsų krašto menui bei seniesiems amatams neabejingais žmonėmis.

„Baigusi su vytelių pynimu susijusius mokslus ir pradėjusi dirbti Arnetų name, turėjau galimybę sertifikuotis, kas man jau net ketverius metus leidžia mokyti jaunimą tiek pynimo, tiek ir margučių marginimo amato ir taip perduoti savo patirtį bei sukauptas žinias.

Kasmet vykdome neformaliojo vaikų švietimo užsiėmimus. Taip pat labai džiaugiuosi kad prieš pat Velykas visada susirenka labai daug besidominčių margučių marginimu kraštiečių: tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, kurie noriai imasi kiaušinius marginti ne viena spalva, bet išbando ir sudėtingesnius kelių spalvų variantus.

Visa tai man duoda stimulą nenuleisti rankų, jokiais būdais nesustoti ir, svarbiausia, motyvuoja eiti į priekį.

Nors, rodos, daugelį savo užsibrėžtų tikslų jau spėjau pasiekti, bet, mano manymu, be svajonės žmogus, ne – žmogus.

Todėl tikrai nenoriu nustoti tobulėti ir dar daugiau siekti jau vien dėl to, jog kiekvieną kartą pažvelgusi į savo sukurtą darbą tobulu jo laikyti negaliu“, – savikritiškai save vertina Birutė, tačiau labai džiaugiasi jau spėjusiais pažengti jos edukacijas lankančiais vaikais.

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius. Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto. A. Barzdžiaus nuotr.

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius. Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto. A. Barzdžiaus nuotr.

Grupėje 20 moksleivių

„Į užsiėmimus renkasi įvairaus amžiaus mokinukai. Šiuo metu grupėje turiu 20 vaikučių, kurių kiekvienas savaip skirtingas, kiekvienas savaip įdomus, todėl nuobodžiauti tikrai netenka.

Tačiau kad ir kaip mokinukams sekasi: vieniems būna sunkiau, kitiems paprasčiau susitvarkyti su pavestomis užduotimis, vis tik bendromis jėgomis gautas rezultatas visada būna puikus.

Tą įrodo ir mūsų sukurti darbai, kurie kiekvienais metais keliauja į konkursus ar parodas ir būna gerai įvertinti“, – apie edukacijas lankančius vaikus teigiamai atsiliepia tautodailininkė.

Veiklos netrūksta

Yra sakoma, kad didžiausias žmogaus noras po sunkių dienos darbų – poilsis. Tačiau kūrybinėje veikloje paskendusi Birutė atranda laisvo laiko ir kitiems pomėgiams.

„Nuo 1993 metų priklausau Kėdainių krašto menininkų draugijai.

Laisvu laiku, nors jo turiu tikrai nedaug, mėgstu kurti įvairius rankdarbius namuose. Vasaros metu jau ne pirmus metus prisijungiu ir prie kituose miestuose Tradicinių amatų centrų vykdomų veiklų.

Taip pat dainuoju Akademijos moterų ansamblyje, kuriam vadovauja Antanas Mikalauskas. Be to, jau daugelį metų priklausau Dotnuvos bažnytiniam chorui. Veiklos tikrai mano dienotvarkėje netrūksta.

Na, prisipažinsiu, vyras jau kartais ir stabdo mane. Bet faktas, jog kartu mes jau net 35-erius metus, įrodo, kad vyras tam neprieštarauja.

Tikrai, teko daug išbandyti gyvenime, bet esu laiminga ir patenkinta savo veikla, dabar tikrai jaučiuosi savo rogėse“, – su šypsena veide prisipažįsta Birutė.

Kiekvienam savas kelias

Meno ir senųjų amatų apsuptyje beveik visą savo gyvenimą praleidusi Birutė džiaugiasi ir savo šeimos požiūriu į kūrybą.

Nors tautodailininkės šeimyna nespinduliuoja labai dideliu atsidavimu tradiciniams amatams ar kokiam kitokiam menui, tačiau, Birutės teigimu, kūryba artimiesiems tikrai nėra svetima.

Dukra baigė muzikos mokyklą, o dabar mėgsta pasiuvinėti. Prie pynimo prisiliesti nedrįso, galbūt dėl to, kad matydavo, jog nelengvas darbas laukia.

Šioje situacijoje kiek kitaip elgėsi sūnus. Jis su vytelėmis šiek tiek draugavo. Tačiau dabartis rodo, jog vis tik kūryba ne jiems, mat vienas mano vaikas mokslininkas, kitas – gydytojas.

Na, ir gerai, juk kiekvienas turi atrasti savo gyvenimo kelią. Negalime visi būti kūrėjais ar menininkais.

Dabar su šeimyna tik margučius kartu pamarginame“, – apie bendras menines veiklas šeimoje pasakoja tautodailininkė.

Informacija iš:

http://www.rinkosaikste.lt/gyvenimas-margas/svarbiausias-usimimas-kasdieninis-gyvenimas/tautodailinink-b-inknien-kiekvienas-krybinis-procesas-tarsi-ikis?fbclid=IwAR0eXBkEu9QKniEHo5l-LARa3SLKXmNY0gF_xsatwXUUtRx7nZiKkcgP5_U

Straipsnio autorė: Džestina BORODINAITĖ

Skaityti toliau