header-img
Sitemap
Version for the disabled
News
Vytinės primena Kėdainių laivybos istoriją

Plokščiadugniai upiniai buriniai prekybiniai laivai – vytinės  yra būdingos tik Lietuvai. Jos naudotos nuo XV iki XIX a. pabaigos, buvo įvairių dydžių, statytos iš pušies ir ąžuolo medienos – lentų, sijų, ramsčių, tašų, stiebų. Statybose naudota geležis sąvaroms, sankaboms, vinims, velkėms, o lentos būdavo įtepamos medžių derva ir degutu. Kaip ir daugelis to meto upinių laivų, vytinės nebuvo ilgaamžiškos, daugiausia tarnavo 6 metus. Būdavo statomos vytinės tik vienam plaukimui pasroviui, parduodant laivą malkoms arba medienai galutiniame uoste.

Vytinės valdytos irklu. Įgulai, kurią sudarė vytininkais vadinami upeiviai, vadovavo vairininkas. Esant palankiam vėjui, vytinės galėdavo plaukti prieš srovę, arba buvo traukiamos nuo kranto su virvėmis. 

Vytinės plukdė medieną, javus, linus, kanapių pluoštą, dervą, pelenus, vašką Nevėžiu ir Nemunu į Klaipėdą, Karaliaučių ir Dancigą. Į pastarąjį 1473 metais, pasak garsaus Lietuvos prekybos su Prūsija tyrinėtojo Zenono Ivinskio, pirkliai iš Lietuvos Nemunu į Dancigą išplukdė apie 800 šimtinių medžio pusfabrikačių, 20 medžio kamienų laivų stiebams, daugiau kaip 650 tonų pelenų ir kitų produktų.

Sunkiai pakrautos žaliava vytinės plaukdavo pasroviui, o atgal grįždavo pakrautos lengvesnėmis kolonijinėmis arba prabangos prekėmis – druska, silke, geležimi, prieskoniais, cukrumi, vynu, egzotiškais vaisiais.

Nevėžiu plaukiojo vidutinio dydžio 23,5 metrų ilgio, 5,8 metrų pločio (per vidurį), 2,5 m borto aukštumo ir 1 m grimzlės vytinės. Jos, pasak šaltinių, buvo 120 ir daugiau statinių (1 statinė – 400 litrų) talpos. Vidutinio dydžio vytinės įgulą sudarė 15 vytininkų.  

Vytinės Kėdainiuose švartavosi uoste, prie 130 m ilgio medinės prieplaukos. 1581 metais uostas miesto savininko Jono Kiškos valia buvo įsteigtas pietrytiniame miesto pakraštyje, vadinamajame Skongalyje. Į šiaurę nuo uosto vytinės neplaukdavo. Joms plaukti trukdė Nevėžio sala ir prie jos, maždaug dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos vietoje, stovėjęs malūnas.

Į didžiausius Kėdainių prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą vytinės plaukdavo kelias savaites: pasiekdavo Nemuną ir juo – Kuršmares, iš jų sukdavo į Deimenos upę, plaukdavo į Karaliaučių pro Labguvą ir Vėluvą, iš Karaliaučiaus Priegliaus upe patekdavo į Aistmares, iš jų Vyslos upe pro Elbingą plaukdavo į Dancigą.

XIX a. viduryje pradėjus tvenkti Nevėžį ir prie jo statyti vandens malūnus, prekinė laivyba sužlugo, sunyko ir Kėdainiuose veikęs uostas.

Literatūra susijusi su laivyba Nevėžiu, vytinėmis ir prekyba su Hanza:

Juknevičius, Algirdas, Kėdainiai Hanzos pirklių kelyje // Kėdainių garsas, Nr. 70 (7726), Nr.73 (7729), Nr. 76 (7732). Kėdainiai, 1997.

Nishikawa, Suhiko. Across the Continent: The Protestant Network Between The Society for Promoting Christian Knowledge (SPCK) and Kėdainiai // Kultūrų sankirtos. Vilnius, 2000, p. 307.

Juknevičius, Algirdas, Žirgulis, Rimantas. Kėdainiai. Istorija. Kėdainių krašto muziejaus  elektroninis išteklius (CD-ROM), 2006.

Juknevičius Algirdas. Kaip „terra Gaydine“ tapo „civitas Caiodunensis“ – Miestų praeitis, elektroninis išteklius (CD-ROM), t. 2. Vilnius, 2010.

Juknevičius, Algirdas, The origins of Kėdainiai // Archaeological investigations in independent Lithuania : 1990-2010. Vilnius, 2012, p. 289-294.

Juknevičius, Algirdas. Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės. Vilnius, 2017. 

 

 

Read more
Projektas “Jie tikėjo, kad mes būsime laisvi”

Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. AD-1-504 „Dėl 2019 m. Kėdainių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis finansuojamų kultūros projektų sąrašo tvirtinimo“, Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro projektas „Jie tikėjo, kad mes būsime laisvi “ gavo dalinį 1600 Eur finansavimą. Projektas įgyvendinamas 2019 m. gegužės –spalio  mėnesiais . Projekto tikslas –  prasminga veikla paminėti J. Žemaičio – Vytauto – Lietuvos partizanų vado ir Lietuvos šaulių sąjungos metus.

Pirmasis projekto renginys – edukacinis žygis „Partizanų takais Kėdainių krašte“, kuriame dalyvavo 11-os Kėdainių rajono bendrojo lavinimo mokyklų 160 mokinių, vyko birželio 5 d.  Visi žygio dalyviai susirinko Šilainių miške prie paminklo, skirto 1944 metais gruodžio 16-ąją dieną ten vykusiam partizanų, vadovaujamų V. Pabarčiaus, mūšiui prieš sovietų kariuomenę, atminti.  Į susitikimą atvyko Lietuvos genocido aukų tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis su karo istorijos klubo nariais, apsirengusiais rekonstruotomis Lietuvos partizanų uniformomis. Jie mokiniams pademonstravo partizanų ginkluotę, paaiškino skiriamųjų ženklų prasmę, supažindino su partizanų gyvenimo bunkeriuose kasdienybe ir sunkumais. Vyko gyvoji istorijos pamoka autentiškoje aplinkoje – miške, kuriame prieš 75-erius metus vyko garsusis Pušynės mūšis. Žygio dalyviai, pasivaišinę koše, vyko į Padotnuvio kaimą, kuriame 1952 m. spalio 2 d. žuvo paskutinysis „Prisikėlimo“ apygardos vadas Juozas Paliūnas – Rytas. Buvusios sodybos, kurioje slapstėsi partizanų vadas, vietoje dabar stovi paminklas. Tokie susitikimai palieka gilų įspūdį, suteikia daugiau žinių apie gimtojo Kėdainių krašto istoriją ir ugdo pasididžiavimo jausmą mūsų kraštiečių didvyriškais darbais.

 

Audronė Pečiulytė

Daugiakultūrio centro vadovė     

Read more
Pristatytas fotografijų albumas “Kėdainių šimtmetis fotografijose:1918 – 2018”

Gegužės 18 d. Daugiakultūriame centre buvo pristatytas Kėdainių krašto muziejaus išleistas fotografijų albumas ” Kėdainių šimtmetis fotografijose:1918 – 2018″.

Albume pateiktos Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugomos tarpukario ir sovietmečio fotografijų nuotraukos. Dauguma jų yra iš Henriko Grinevičiaus (1924-1998) kolekcijos. Šių dienų Kėdainių nuotraukų autorius – Vaidas Juška. 

Albumo sudarytojas – Rimtantas Žirgulis.

Dailininkai – Jokūbas Jacovskis ir Viktorija Leleivė.

Redaktorė – Audra Kairienė

Read more
Kėdainiuose ir Nesvyžiuje bus atliekami Radvilų palaikų tyrimai

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje ruošiantis restauruoti kunigaikščių Radvilų kriptas ir sarkofagus bus atliekami ir palaikų tyrimai.

Kėdainių krašto muziejus ieško mokslininkų, kurie taip pat atliktų tyrimus Baltarusijoje, Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčioje.

Tyrimai Kėdainiuose apimtų dvi kriptas: vienoje jų yra šeši sarkofagai (trys iš jų – su palaikais), kitoje, sovietmečiu užmūrytoje kriptoje – apie dvidešimt naujų karstų su maždaug 75 asmenų palaikais ar jų dalimis. Karstuose yra daugiau nei 20 mumijų ar jų dalių.

Tuo metu Nesvyžiuje iš viso yra 72 sarkofagai, iki šiol tik 11 jų ištyrinėti. Tyrimų imamasi, nes palaikai, įkapės ir sarkofagai/karstai sparčiai nyksta.

Kaip nurodo muziejus, mokslininkų veikla apimtų archeologinius, istorinius, antropologinius (įskaitant DNR) ir mikrobiologinius tyrimus, pirminį radinių konservavimą. Ketinama ištirti ir įkapes bei kitus radinius sarkofaguose.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis BNS sakė, kad mokslininkai turėtų imtis užduoties ir identifikuoti iki šiol neatpažintus palaikus.

„Ne visais atvejais nustatyta palaikų tapatybė, todėl turėtų būti atliekami tyrimai antropologiškai, istoriškai, juos planuojama fotografuoti, matuoti, žiūrėti, ar atitinka lytį, amžių, lyginti, jei pagal aprašymus žmogus turėjo kažkokią ligą – ar atitinka tie palaikai“, – pasakojo jis.

Anot muziejaus vadovo, antrojoje kriptoje palaidoti reformatų elito – miestelėnų palaikai. Į ją bus patenkama išgriovus sovietmečiu sumūrytą sieną.

Evangelikų reformatų bažnyčioje Kėdainiuose iki šiol nustatyti Jonušo Radvilos bei Stepono Radvilos palaikai, nors detalesni tyrimai nedaryti. Tuo metu Kristupo Radvilos Perkūno sarkofage yra trijų vyrų ir vienos moters palaikai – dviejų vyrų kaulai atitinka Kristupo Radvilos amžių.

„Tikiuosi, kad bus atlikti DNR tyrimai, tad tikimybė yra identifikuoti. Bet tai sudėtinga, nes reikia, kad būtų mumija, o Perkūno sarkofage vyro mumijos nėra, yra tik moters, o vyrų – tik kaulai, tada tyrimo patikimumas krinta“, – aiškino R. Žirgulis.

Atlikus tyrimus, bažnyčioje ketinama įrengti naują ekspoziciją.

Darbus Kėdainiuose planuojama atlikti 2019–2020 metais, Nesvyžiuje – kitąmet.

Bendra projekto vertė – per 700 tūkst. eurų, jis finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų, skirtų Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos kaimynystės programai.

Read more
Kviečiame dalyvauti kelionių žaidime PAJUSK KAUNO REGIONĄ!

Keliaukite po Kauno regioną, lankykitės įdomiausiose vietose, patirkite nepamirštamų įspūdžių, ieškokite Kauno regiono Pojūčių paso turizmo informacijos centruose ir žaidime dalyvaujančiuose objektuose, rinkite pojūčius ir dalyvaukite kelionių žaidime.

PRIZAS. Įspūdžių kupina kelionė 4 asmenims į Kėdainius (1 nakvynė su pusryčiais viešbutyje Kėdainių senamiestyje+vakarienė+ekskursija po Kėdainių senamiestį).

TAISYKLĖS TRUMPAI:

  • Aplankyk 5 objektus iš penkių pojūčių kategorijų PAMATYK, IŠGIRSK, UŽUOSK, PARAGAUK, PRISILIESK.
  • Aplankytame objekte užsidėk antspaudą POJŪČIŲ PASE (https://view.publitas.com/kauno-regiono-pletros-agentura/pojuciu-pasas-internetui/)
  • 5 pojūčius „surink“, aplankant mažiausiai 3 skirtingas savivaldybes.
  • Surinkus visus 5 pojūčius, paso nuotraukas, kuriose matosi visi reikalingi antspaudai, siųsk info@krda.lt.
  • Žaidimas vyksta ir registracija žaidime galima nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d.

 

Pilnas kelionių žaidimo taisykles ir dalyvaujančius objektus rasite https://view.publitas.com/kauno-regiono-pletros-agentura/pojuciu-pasas-internetui/

Read more
Europos muziejų nakties renginiai Kėdainių muziejuje ir jo padaliniuose

Gegužės 18 d. kviečiame Jus į Tarptautinės muziejų dienos ir Europos muziejų nakties renginius Kėdainių krašto muziejuje ir jo padaliniuose!

19.00 -21.30 val. Kėdainių krašto muziejus (Didžioji g. 19)
Maketo “Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose” ir virtualios realybės ekspozicijos “Pirmasis 1919 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų mūšis” pristatymas.

22.00 val. Nevėžio upės krantinėje šalia pėsčiųjų tilto (Č. Milošo g.) Pirmą kartą Kėdainiuose gatvės teatro spektaklis “Arrived” (Ispanija/Lietuva) ir nuotaikinga kelionė Kėdainių senamiesčio gatvėmis į Daugiakultūrį centrą.

22.30 val. Daugiakultūris centras (Senoji Rinka 12)
Kelionės pabaiga su Šv. Genezijaus trupe ir fotografijų albumo “Kėdainių šimtmetis fotografijose: 1918 – 2018” pristatymas.

Renginiai nemokami.

Lauksime Jūsų!

Read more
Kėdainių daugiakultūriame centre pristatyta spalvinimo knygelė apie Kėdainius

Trečiadienį Kėdainių daugiakultūriame centre buvo pristatyta Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovės, istorikės Audronės Pečiulytės ir bendraautoriaus vilniečio, Lietuvos restauravimo technologo, aukščiausios kategorijos restauratoriaus Arūno Bėkštos išleista spalvinimo knygelė „Atrandu ir spalvinu Kėdainius.

Naujai išleistoje bendraautorių knygelėje „Atrandu ir spalvinu Kėdainius“ skaitytojai, paskaitę šalia paveikslėlio esančią informaciją, galės susipažinti su spalvinamais Kėdainių objektais.

Prie rašytinės informacijos pateikti QR kodai. Nuskenavus juos bus galima peržiūrėti ir paklausyti A. Pečiulytės pasakojimų apie spalvinamus objektus.

Vaizdą ir garsą šiems pasakojimams įrašė A. Bėkšta.

http://www.rinkosaikste.lt/naujienos/aktualijos/kdaini-daugiakultriame-centre-pristatyta-spalvinimo-knygel-apie-kdainius-galerija

Read more
Istorija šiandien – evangelikų reformatų sesijos. 1659 m. gegužės 5d.

1659 m. gegužės 5d. evangelikų reformatų bendruomenės sesija pinigine bauda
nubaudė škoto Forbso žmoną, kuri „iki mėlynių už erzinimą ir įžeidinėjimus“ sumušė škoto Endriu
Simpsono žmoną.

Sesijose, vykusiose po rytinių pamaldų, dalyvaudavo visi bendruomenės nariai:
eiliniai parapijiečiai, kunigai, vyskupai, aukšti pareigūnai, mecenatai ir miesto savininkai, kai jie
svečiuodavosi Kėdainiuose. Visi viešai ir atvirai svarstydavo gyvenimo iškeltus klausimus,
vertindavo vieni kitus „pagal tikrą tiesą ir teisingumą“ – už gerus darbus pagirdavo, už blogus
pabardavo, „savo bažnyčios ir visuomenės labui“ prasikaltusius asmenis bausdavo pasmerkimu ir
materialinėmis baudomis. Sesijos rūpinosi, kad bendruomenės nariai „namus ir darbo turėtų,
nepalūžtų į bėdą papuolę, kad vargšai nebadmiriautų ir visi būtų dori krikščionys“.

Sesijos drausmindavo paprastus bendruomenės narius ir aukštus pareigūnus,
spręsdavo šeimyninius kivirčus, buitinius konfliktus, sutaikydavo mušeikas, derindavo santykius su
kitų konfesijų tikinčiaisiais. Su evangelikais liuteronais ir žydais judėjais reformatų santykiai
nebuvo prasti, bet su katalikais – sudėtingi. Save reformatai laikė tikrais krikščionimis, katalikus
vadino „iškrypusiais iš Kristaus tikėjimo“, pravardžiuodavo „balvonais“, „pagonimis“,
„netikėliais“. Katalikai skolingi nelikdavo: jie reformatus vadino „latrais“, „vagimis“, „velnio
apsėstais“, agitavo „bėgti nuo jų bažnyčios, kaip nuo maro ir amžinos prapulties“. Apsižodžiavimai
neretai baigdavosi muštynėmis.

Katedra vadintoje evangelikų reformatų šventovėje nuo 1652 m. iki Antro pasaulinio karo vykdavavo bendruomenės sesijos.
Šventovės interjeras tarpukariu.

Nuotrauka iš privačios Vokietijos piliečio Joachimo Poensgeno kolekcijos

Read more
Gegužės 3 d. – pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje diena

1791 m. gegužės 3d. Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų Seimas, vykęs 1788–1792 m. Varšuvoje, priėmė konstitucijos įstatymą. Tai buvo pirma Europoje ir antra pasaulyje rašytinė konstitucija po Jungtinėse Amerikos Valstijose 1789 m. įsigaliojusios konstitucijos.

Konstitucija numatė dideles ekonomines ir socialines reformas. Jos naujove buvo savivaldos teisių išplėtimas miestams ir miestiečių luomo įsteigimas. Miesto gyventojams pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos istorijoje siekta suteikti lygias teises su bajorais: miestiečiai turėjo teisę laisvai pirkti žemę, užimti aukštas dvasininkų pareigas, gauti valstybines tarnybas, būti karininkais.

Miestiečiams buvo suteikta teisė rinkti savo atstovus į seimą, tačiau sprendžiamąjį balsą jie turėjo tik miestų ir prekybos klausimais. Visais kitais klausimais miestiečių atstovai turėjo tik patariamąjį balsą, todėl skirtumai tarp bajorų ir miestiečių luomų konstitucijoje buvo palikti. Šiuos skirtumus bandyta suvienodinti įstatymu, kuris numatė miestiečiams galimybę gauti bajorų teises, o bajorai galėjo stoti į miestiečių luomą. Konstitucija Lietuvos ir Lenkijos miestiečius priartino prie pilietinės visuomenės, todėl jie entuziastingai sutiko naująją konstituciją ir masiškai davė jai priesaikas.

1791 m. gegužės 3d konstitucijos titulinis puslapis

Read more
Pristatytas naujas interaktyvus maketas „Kėdainių aukso amžius XVII a. miesto gyventojų pasakojimuose“

Kėdainių krašto muziejuje pristatyta nauja interaktyvi, iki šiol Lietuvoje analogų neturinti, ekspozicija, pristatanti Kėdainių aukso amžiaus laikotarpį – XVII a. antrąją pusę. Šiuo laikotarpiu Kėdainių miestas buvo tapęs stipriu kultūros, meno, prekybos tašku, kuriame kartu sugyveno ir kelios skirtingos religinės bei tautinės konfesijos.

Apie šį išskirtinį ir Kėdainių miestui itin reikšmingą istorinį laikotarpį ir pasakoja naujoji ekspozicija. Tiesa, ji „kalba“ net septynių skirtingų, tame laikotarpyje gyvenusių, personažų lūpomis, kurių vienas – šuo!

Grandiozinis planas pavyko

Pasak muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, Kėdainių miesto istorija yra ypač turtinga, tačiau daiktinių eksponatų, galinčių papasakoti tą istoriją, iki mūsų dienų išliko labai mažai. Todėl muziejininkai ieško savitų ir originalių būdų, kaip ją papasakoti XXI a. žmogui, pripratusiam prie naujausių technologijų bei interaktyvumo. Juolab kad pasyvus vaikščiojimas po ekspozicines sales jau nėra patrauklus nei suaugusiajam, nei tuo labiau vaikui. „Būtinybė atnaujinti muziejaus ekspozicijas atsirado seniai, – pristatymą pradėjo R. Žirgulis. – Jei prieš kelis dešimtmečius dar buvo galima sudominti lankytojus pasakojimais, negyvais vaizdais, dabar to jau nebeužtenka. Esame išpaikinti technologijų, todėl istorija irgi turėtų būti pateikiama naujai, netikėtai. Mes ilgai dirbome prie šio maketo, kuris parodo, koks Kėdainių miestas galimai buvo XVII a. II pusėje, pačiame Aukso amžiuje.“

Daug objektų iki mūsų dienų neišliko

Šiame interaktyviame makete galima išvysti Kėdainių senamiestį su XVII amžiuje stovėjusiais objektais, besidriekusiais gatvių labirintais, tipišku apstatymu, gamtiniu reljefu. Tiesa, akylesnis lankytojas kai kurių objektų ir neras – pavyzdžiui, makete nėra Šv. Juozapo bažnyčios, kuri buvo pastatyta kiek vėliau.

„Tačiau makete pamatome, kad mūsų rotušė XVII a. buvo kitokia nei dabar, matome, kad kitaip atrodė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, matome, kad cerkvė buvo medinė ir stovėjo kitoje vietoje, matome, kad Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia atrodė visai kitaip, kitokia buvo ir Šviesioji gimnazija“, – pasakojo R. Žirgulis.

Lankytojai, apžiūrėję šį maketą, sužinos, kaip atrodė ir dar daugiau kitų pastatų, kurie, deja, iki mūsų dienų neišliko. Vienas tokių – įspūdingasis Radvilų dvaras. Nors ir nėra tiksliai žinoma, kaip jis atrodė, pagal analogijas su išlikusiu Radvilų dvaru Biržuose buvo bandyta atkurti ir Kėdainių Radvilų dvaro išvaizdą.

Pasakoja kėdainiečiai

Tačiau maketas nėra tylus – apie pagrindinius mieste stovėjusius ir veikusius objektus pasakoja septyni personažai – to laikotarpio Kėdainių miesto gyventojai. Muziejaus direktorius R. Žirgulis vardija juos. „Personažai buvo pasirinkti atsižvelgiant, kokios tuo metu mieste gyveno pagrindinės tautinės ir konfesinės bendruomenės. Todėl tarp personažų mes turime lietuvį evangeliką reformatą kunigą, lietuvį evangeliką reformatą gimnazijos mokinį, taip pat vokietį evangeliką liuteroną pirklį, škotą pirklį, prekeivį žydą, turime ir katalikę moterį iš kairiakrantės Nevėžio pusės bei galiausiai – kurtų veislės kalaitę Karūną. Kodėl pasirinkome šunį?

Nes XVII a. kunigaikščiai Radvilos savo dvare veisė kurtų veislės medžioklinius šunis, kurie buvo labai brangūs – už vieną šunį buvo galima nupirkti net kelias karves“, – istorines įdomybes pasakoja direktorius. Tačiau dar daugiau įvairių detalių, paslapčių, niuansų gyvai papasakos ir patys personažai – pasirinktą figūrėlę tereikia padėti ant maketo ir personažas pradeda savo pasakojimą: kaip jis susijęs su Kėdainių miesto konkrečia vieta, kokius santykius palaiko su toje vietoje gyvenančia religine, tautine bendruomene.

Pasakojimai – autentiški

„Dar įdomu ir tai, kad visi pasakojimai nėra išlaužti iš piršto, nėra sukurti, sugalvoti. Jie parinkti tikrų istorinių dokumentų pagrindu, tad visi šie faktai, pasakojimai, įvykiai, nuomonės, girdimi iš personažų, yra surasti istoriniuose šaltiniuose ir yra tikri, autentiški“, – kalbėjo muziejininkas. Iš viso sukurta apie 140 pasakojimų, tad sužinoti kažką naujo ir negirdėto apie Kėdainius tikrai įmanoma net ir besidominčiam mūsų krašto istorija.

„Kviečiu apsilankyti ir patiems išmėginti naująją ekspoziciją ne tik miesto svečius, bet ir vietinius kėdainiečius“, – kvietė direktorius ir pridūrė, kad ateityje planuojama šį maketą dar labiau plėsti ir įgalinti jį atlikti dar daugiau funkcijų.

Šis maketas – tai jau penktoji interaktyvi ekspozicija Kėdainių krašto muziejuje. Ekspozicijų naujinimas muziejuje prasidėjo prieš septynerius metus. R. Žirgulis atskleidė, kad jau netrukus dienos šviesą išvys dar vienas projektas, kuriame iš nuotraukų, vaizduojančių tarpukario Kėdainius, bus sukurta vaizdo medžiaga.

 

Vaida Masilionytė “Kėdainių mugė”

Analogų Lietuvoje neturinti interaktyvi ekspozicija įdomi ne tik vaikams

Read more
Kėdainiai – miestas

 

Kėdainių savininko Jono Kiškos prašymu 1590 m. balandžio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises. Nuo tų metų Kėdainiai tapo juridiškai įteisintu miestu.

Suteikus teises, privilegijoje buvo patvirtintas miesto herbas ir antspaudas, o privilegijoje nurodyta […], norėdami parodyti Kėdainių miestelėnams didesnę mūsų malonę, dovanojame jiems jų teismo raštų ir aktų antspaudavimui tokį herbą: lauką būtent žydros spalvos, kuriame per vidurį yra pavaizduota sidabro spalvos žirgo pasaga, vadinama potkova, smaigaliais arba galais atgręžta į apačią, prie kurios du aukso spalvos kryžiai apačioje, trečiasis gi viršuje, taip pat pasagos viduryje dvi žuvis lašišas, paprastai vadinamas lasos, vieną aukštyn, kitą į apačią atsuktomis galvomis; visa tai didesniam aiškumui, kaip matyti šios privilegijos viduryje, yra nupiešta ir pavaizduota. Nuo šiol šiuo herbu minėti miestelėnai galės visada ir visais laikais naudotis, antspauduoti, prispausti visuose ir bet kokiuose svarbiausiuose reikaluose arba bylose ir aktuose, tiek uždaruose, tiek atviruose laiškuose, sprendimuose, apskritai visur, kur tik bus tam miesteliui reikalinga…

Magdeburgo teisė – kas tai?

Magdeburgo teise vadinama miestų savivaldos arba municipalinė teisė, lotyniškai skambanti ius municipale magdeburgense. Ši teisė šiaurės rytų Europos kraštuose buvo vadinama vokiečių teise (lot. ius teutonicum) arba Magdeburgo teise. Tokį vardą gavo nuo saksų miesto Magdeburgo, vaidinusio Karolio Didžiojo laikais (768–814 m) svarbų vaidmenį vokiečių ekspansijoje į rytų Europos kraštus.

Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsus XIII a. pradžios vokiečių teisės rinkinys, vadinamas Saksų veidrodžiu (vok. Sachsenspiegel, lot. speculum saxonicum). Dalį šio rinkinio sudarė miesto teisė, garantavusi miestams tam tikrą nepriklausomybę nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir feodalų. Ši teisė suteikė miestų gyventojams galimybę rinkti miestų tarybas ir kitas institucijas, kurios galėtų tvarkyti miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Magdeburgo teisė miestams garantavo prekybos ir amatų apsaugą bei laisvę, kuria galėjo naudotis svetimų kraštų pirkliai ir amatininkai. Todėl miestuose, pirmiau negu kur kitur, kūrėsi svetimšalių bendruomenės.

Į Lietuvą Magdeburgo teisė atkeliavo su vokiečiu Ordinu ir per Lenkijos karalystę. Pirmasis iš Lietuvos miestų savivaldos teises 1387 m. gavo Vilnius. Lietuvoje Magdeburgo teisė išplito XVI a, klestint miestams ir miesteliams. Tuo laiku atsirado įvairūs Magdeburgo teisės rinkiniai lotynų, lenkų ir rusėnų kalbomis. Gavę Magdeburgo teises, miestai būdavo atleidžiami nuo visų mokesčių, išskyrus mokestį didžiajam kunigaikščiui, kuris buvo nustatomas pagal miesto dydį ir turtingumą. Magdeburgo teisė suvaržė vaivadų ir kitų aukštų pareigūnų savivaliavimą. Tikruoju miesto šeimininku tapo didžiojo kunigaikščio skiriamas vaitas, to paties miesto renkami burmistrai, tarybos nariai ir teismai. Gavę Magdeburgo teisę, miestų gyventojai savo lėšomis turėjo pasistatyti rotušę. Jos pavadinimas kilęs iš vokiško žodžio rathaus, reiškiančio tarybos namą.

Read more
IŠLEISTA SPALVINIMO KNYGELĖ “ATRANDU IR SPALVINU KĖDAINIUS”

Išleista spalvinimo knygelė apie Kėdainius.

Autoriai: Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė, istorikė Audronė Pečiulytė ir vilnietis Arūnas Bėkšta, Lietuvos restauravimo technologas, aukščiausios kategorijos restauratorius. Knygelės pristatymas planuojamas gegužės mėnesį.

Nuskenavę QR kodą, galėsite pažiūrėti ir paklausyti A. Pečiulytės pasakojimų apie spalvinamus objektus. Vaizdą ir garsą įrašė A. Bėkšta.

Prieš keletą metų A. Bėkšta kartu su Kamile Bėkštaite-Dirsiene išleido knygą „Atrandu ir spalvinu Vilnių“ , kuri sulaukė gražių atsiliepimų. Jam kilo idėja išleisti tokią knygelę ir apie Kėdainius, tad ir pasiūlė A. Pečiulytei bendradarbiauti.

„Kartu vaikščiojom po Kėdainių senamiestį, kalbėjomės, atkreipėme dėmesį į įdomesnius pastatus, juos fotografavome. Vėliau A. Bėkšta iš tų fotografijų padarė grafinius vaizdus, o aš surinkau medžiagą apie juos“, − pasakojo Audronė.

Knygelėje bus galima tuos namus nuspalvinti, paskaityti trumpą informaciją apie juos lietuvių ir anglų kalba. Prie rašytinės informacijos pateikiami QR kodai, leidžiantys išmaniųjų technologijų naudotojams nuskenuoti kodus ir pamatyti filmuotą medžiagą apie pasirinktus pastatus.

„Pasiėmę šią knygelę, galėsite be gido pavaikščioti po miestą, susipažinti ne tik su svarbiausiais miesto objektais, bet ir atkreipti dėmesį į eilinių miestiečių namus. Buvimas su šiuo leidinuku gali būti geras laiko praleidimas visai šeimai: suaugusieji domėsis senamiesčio istorija, o vaikai – nuspalvins namus“,– pasakojo Daugiakultūrio centro vadovė.

Šios knygelės leidybą rėmė AB „Lifosa“.  Įsigyti leidinuką bus galima Kėdainių krašto muziejuje ir Daugiakultūriame centre.

A. Pečiulytė kartu su kitais ir anksčiau yra išleidusi knygelių vaikams: užduočių knygelę „Nevėžio slėnio paslaptys“, užduočių sąsiuvinį, skirtą žydų kultūrai pažinti. Prieš porą metų išleista knygelė „Reformacija Vidurio Lietuvoje“.

Kėdainių rajono savivaldybės informacija, 69559

http://www.kedainiai.lt/go.php/lit/Naujiena-isleista-spalvinimo-knygele-atrandu-ir-spalvinu-kedainius

Read more
Dėmesio! Pigesni bilietai į Vilhelmo Čepinskio koncertą tik šį savaitgalį

TIK šį savaitgalį bilietai į V. Čepinskio koncertą vos 10 eur! 
Pigesnius bilietus galėsite įsigyti Daugiakultūrio centro kasoje.
Šeštadienį: 10-17 val.
Sekmadienį: 10-15 val.

Kviečiame pasinaudoti šia puikia galimybe!

Read more
MŪSŲ DARBUOTOJAI: Milda Petraitienė: „Kur siūlai, ten – ir aš“

Kone nuo pat prigimties draugystę su siūlais užmezgusi Kėdainių krašto muziejuje bei Tradicinių amatų centro Arnetų name dirbanti amatų meistrė Milda PETRAITIENĖ dar ir dabar atranda pakankamai laiko pažaisti su numylėtaisiais siūleliais.

Anot jos, viena įdomiausių kūrybos sričių šiuo metu – audimas, kuris moters gyvenime atsirado tikrai neatsitiktinai.

Šio amato M. Petraitienė išmoko iš savo mamos, o dabar, puoselėdama savo turimą patirtį ir taip stengdamasi išsaugoti senąsias lietuvių tradicijas, įkvepia ir kitus, dažniausiai jaunosios kartos atstovus.

Kūrybos užuomazgos – vaikystėje

„Vaikai – mūsų ateitis, kurią turime pažindinti su liaudiškąja istorija bei skatinti išsaugoti lietuvių tautinį tapatumą“, – pabrėžia amatininkė, pati iš siūlų įvairius darbelius pradėjusi kurti būdama vos penkerių.

„Nuo prigimties mane traukė siūlai ir viskas, kas su jais susiję. Būdama penkerių metų, kai dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti, bet mezginį, kaip mama sakė, jau buvau penkis metrus numezgusi.

Kam ko tik reikėdavo, kas ko tik paprašydavo – viską numegzdavau. Vienam megztinį, kitam kojines… Aišku, iš manęs tais laikais žmonės kiek juokdavosi, nes nelabai kas tikėjo, kad tokio amžiaus vaikas gali apsiimti atlikti tokius darbus. Bet mezgiau, matyt, neblogai, nes ilgainiui tokia mezgimo praktika labai padėjo ištobulinti bei sukaupti nemenką patirtį.

Kad ir dabar mezgant rašto aprašymo man nereikia. Pasižiūrėjusi, kaip mezginys turi atrodyti, viską darau iš akies“, – pasakoja M. Petraitienė.

Norėdama patenkinti savo poreikius amatų meistrė visada stengiasi, kad kiekvienas jos rankomis sukurtas darbas būtų kokybiškas. A. Barzdžiaus nuotr.

Norėdama patenkinti savo poreikius amatų meistrė visada stengiasi, kad kiekvienas jos rankomis sukurtas darbas būtų kokybiškas. A. Barzdžiaus nuotr.

Susidomėjo audimu

Kiek vėliau mezgėją pradėjo traukti kiek kitokia, bet vėlgi su siūlais susijusi sritis. Tai – audimas, liaudiški raštai, kurių istorija bei tradicijomis amatų meistrė domisi kone visą savo gyvenimą.

„Esu kilusi iš Šlapaberžės, o augant kaime tais laikais kiekvienoje troboje stovėjo audimo staklės.

Tai buvo natūralu ir įprasta jau vien todėl, kad parduotuvėse, kaip kad šiais laikais, visko tiek gausu nebuvo. Žmonės namams viską ausdavosi patys. Neturėjome nei kompiuterių, nei televizorių, todėl ilgus vakarus namuose moterys dažniausiai leisdavo prie audimo staklių.

Ne išimtis ir mano šeima. Mama ausdavo viską: ir lovatieses, ir staltieses ir rankšluosčius, netgi ir drobę, iš kurios vėliau siūdavo marškinius, patalynės užvalkalus. Iš vilnos milo pasisiūdavo storesnius sijonus ar švarkelius žiemai.

Na, o aš, vis trukdydavau, vis sukiodavausi aplink tas stakles. Buvo labai įdomu stebėti mamą ir matyti, kas ten su tomis staklėmis darosi. Todėl šiek tiek paūgėjusi niekieno nematoma pabandžiau austi ir pati. Ir, kaip bebūtų keista, man visai neblogai sekėsi“, –  apie pirmuosius bandymus užsimena M. Petraitienė.

Pritraukė močiutė

Nors audimo pradmenimis su M. Petraitiene visų pirma dalijosi mama, tačiau moteris nieko nelaukusi pabrėžia, jog iš tikrųjų labiausiai prie šio senojo liaudies amato ją pritraukė močiutė.

„Galima sakyti, kad nuolatinis pagelbėjimas močiutei ir užvedė mane į tą artimesnę draugystę su audimu.

Ji visada manęs prašydavo su rateliu prisukti šeivučių. Kiek vėliau leido išbandyti ir savo audimo stakles. O dar po kurio laiko, matydama, kad man neblogai sekasi, močiutė pradėjo gudrauti sakydama: „Vaikeli, tavo akys šviesesnės. Padėk man suverti“, – gudragalvės močiutės pasisakymus atsimena amatininkė.

Pradėjo nuo lovatiesės

Kalbėdama apie aistrą audimui, amatų meistrė ir vėl grįžta į atsiminimus. Jos akyse – pirmasis jos kūrybos darbelis. Įdomu, koks jis.

„Tik prasidėjus draugystei su audimo staklėmis pabandymui prisijungdavau prie močiutės jau audžiamų darbelių.

O kiek prisimenu pirmąjį savo pačios rankomis sukurtą kūrinį, tai tikrai nebuvo maža paprasta servetėlė. Austi iš karto pradėjau nuo lovatiesės.

Kadangi močiutės šeima buvo gausi, todėl ir ėmiausi austi tai, kas būtų naudinga mums visiems“, – tikina amatininkė.

Reikalinga meilė

Kiek paaugėjusi ir patirties įgijusi M. Petraitienė atskleidžia, kad audžiant privalu ne tik labai dėmesingai ir kruopščiai viską atlikti, išmanyti audimo technikas, bet ir tęsti pagrindines puoselėjamas šeimos raštų tradicijas.

Nors visos su audimu ar mezgimu susijusios sritys yra savaip žavios, bet vien tik austi ir į siūlus žiūrėti pabosta.M. Petraitienė

„Lietuvių tautinių audinių puošybos būdų ir ornamentų įvairovė – labai gausi, savita ir originali, o norint atskleisti lietuvių tautos tapatumą, tradicijas ir išskirtinumą tarp kitų regionų, svarbiausia – išsiaiškinti savo regionui būdingą ornamentiką, ženklus ir simbolius.

Ir, žinoma, visada reikia stengtis savo darbą atlikti su labai didele meile.

Asmeniškai man, įdomiausia yra pamatyti savo kūrybos rezultatą, t. y. išaustą audinį. Tai ir yra didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias įdomumas.

O norint patenkinti savo poreikius visada stengiuosi, kad kiekvienas mano sukurtas kūrinys būtų kokybiškas.

Ir nesvarbu ar tai mažas daiktelis, ar tai didelis kūrinys, svarbiausia, kad jame būtų kažkas savito ir išskirtinio“, – apie audimo specifiką sakė M. Petraitienė ir pabrėžė, jog savo krašto ornamentikos pažinimas nėra daugiausiai triūso reikalaujantis dalykas.

Milda Petraitienė audimo amato išmoko iš savo mamos, o dabar, puoselėdama savo turimą patirtį ir taip stengdamasi išsaugoti senąsias mūsų lietuvių tradicijas, įkvepia ir kitus, dažniausiai jaunosios kartos atstovus. A. Barzdžiaus nuotr.

Milda Petraitienė audimo amato išmoko iš savo mamos, o dabar, puoselėdama savo turimą patirtį ir taip stengdamasi išsaugoti senąsias mūsų lietuvių tradicijas, įkvepia ir kitus, dažniausiai jaunosios kartos atstovus. A. Barzdžiaus nuotr.

Sunkiausia – pasiruošti

„Sunkiausia – pasiruošti audimui. O procesas ilgas…

Iš pradžių reikia pasiruošti siūlus, tada juos apmesti, po to gražiai išskirstyti ir suriesti, vėliau suverti į nytis, kurių pagal audinio sudėtingumą gali būti dvi, gali būti keturios, o gali būti ir dvigubai daugiau.

Galiausiai viską susiraišome, prisisukame šeivučių ir tik tada jau galime imtis audimo. O audimas – pats smagumas“, – audimo su staklėmis pagrindinius sunkumus vardija amatininkė.

Šeiminis gyvenimas nekliudė

Sukūrus šeimą M. Petraitienė audimo nepametė. Šeiminis gyvenimas nekliudė moteriai ir toliau imtis širdžiai malonios veiklos. Priešingai, persikėlusi į Kėdainių mieste gautą trijų kambarių butą, vieną kambarį amatų meistrė paskyrė savo ištikimiausiai draugei – staklėms. Tada amatininkė padirbėti su staklėmis kvietė savo šeimynos narius.

„Šeimoje turime tris vaikus: dukrą ir du sūnus. Ir tikrai labai džiaugiuosi, jog kažkada leidau jiems išbandyti audimo stakles.

Nes dabar, kai pristinga laiko ir tiesiog pati nebespėju atlikti užsibrėžtų darbų, jie tampa kuo puikiausi mano pagalbininkai bet kokioje situacijoje“, – apie perduotą patirtį vaikams kalba amatininkė.

Iš audimo neišgyvensi

Kiek vėliau, kai M. Petraitienė buvo pastebėta kaip itin atsidavusi audėja ir pakviesta dirbti į Tradicinių amatų centro Arnetų namą, audimo pagrindų mokė ne tik savo šeimynos narius, bet ir Kėdainių krašto jaunimą.

„Dar gyvendama kaime dirbau Kauno meno dirbinių įmonėje. Tai buvo nuotolinis darbas iš namų. Sėdėdama staklėse ausdavau, mėnesio gale savo visus suaustus darbus pristatydavau ir už tai gaudavau užmokestį. Tačiau laikui bėgant supratau, kad vien iš audimo pragyventi sunku.

Todėl nuo tada mano mėgstama veikla man buvo daugiau kaip laisvalaikis ir papildomas užsiėmimas turint laisvą minutėlę.

Kai persikėlėme į Kėdainius, nenustojau savo audimo įgūdžių tobulinti. Ir visai ne be reikalo. Nes tuo metu jau labai mažai kas mokėjo austi ir aš buvau pastebėta bei pakviesta į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namą.

Prieš tai, žinoma, dar reikėjo įrodyti, kad šis amatas – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Todėl pristačiusi savo sukurtus darbus 2010 metais apsigyniau sertifikatą“, – apie tobulėjimą mėgstamo amato srityje pasakoja amatininkė.

Patirtį perduoda mokiniams

Dabar M. Petraitienė dirbdama muziejuje kartu prisideda ir prie Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name organizuojamų edukacinių užsiėmimų.

„Čia pagal Neformaliojo vaikų švietimo programą subūrėme šaunią mokinių grupę, kurie pirmadieniais ir ketvirtadieniais paskiria po 2 valandas savo laisvo laiko ir noriai lanko užsiėmimus.

Man, kaip šio amato puoselėtojai ir kaip savo grupę mokančiai amatininkei, labai džiugu matyti, jog susirinkusios mergaitės ne šiaip sau prisijungė, o stengiasi ir nori pasiekti kuo geresnių rezultatų, pagal save derina spalvas, renkasi jų širdžiai mielus raštus.

Širdis džiaugiasi, kai pastebi, kad kiekviena lyg ir stengiasi viena kitą pranokti pasirinkdama kažką neįprasto, įmantraus.

Aišku, per tiek laiko, kiek jau vedu užsiėmimus, buvo vaikų, kurių vis tik mūsų liaudiški amatai nesudomino. Tačiau negalima versti. Kiekvienas turi pats pasirinkti sau mėgstamą veiklą“, – tikina amatų meistrė.

Pristačiusi savo sukurtus darbus amatų meistrė 2010 metais apsigynė sertifikatą ir pradėjo dirbti Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name. A. Barzdžiaus nuotr.

Pristačiusi savo sukurtus darbus amatų meistrė 2010 metais apsigynė sertifikatą ir pradėjo dirbti Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name. A. Barzdžiaus nuotr.

Džiaugiasi pasiekimais

Perduodama savo sukauptą patirtį kitiems M. Petraitienė su laiku vis labiau įsitikina, jog ji eina teisingu keliu.

„O teisingo kelio kryptį rodo mano mergaičių pasiekimai. Pernai edukacinius užsiėmimus jau trejus metus pas mane lankanti Modesta Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis 2018“ nacionalinėje parodoje užėmė II vietą.

Šiemet tam pačiam konkursui minėtoji mergaitė vėl pristato savo austą lovatiesę ir du rankšluosčius. Įvaldžiusiai gerą audimo techniką bei tvirtai sumušančiai audžiamą audinį Modestai mano pagalbos praktiškai jau nebereikia.

Taip pat labai džiaugiuosi ir kita vos metais vyresne Austėja. Ji taip pat labai kruopšti jaunoji audėja.

Tik šiek tiek liūdina, kad šios merginos, besimokančios gimnazijoje, itin daug mokosi, tad laiko prisijungti prie edukacinių užsiėmimų lieka vis mažiau“, – apie merginų pasiekimus kalba amatų meistrė.

Skiriama pakankamai dėmesio

Mokinių, norinčių įsitraukti į M. Petraitienės vedamas edukacijas, netrūksta. Bet vis tik įdomu, ar tradicinių senųjų liaudies amatų populiarumas visur išlieka toks pats?

„Mano nuomone, seniesiems amatams skiriama tikrai pakankamai dėmesio. Per ilgą laiką jie buvo kiek primiršti, nebeįdomūs. Visuomenė labiau žavėjosi kiniškais ryškiaspalviais niekučiais.

Tačiau dabar pastebima, kad žmonės ir vėl pradėjo branginti ir senųjų amatų technika pagamintus darbus. Tą liudija ir kaskart gaunami skambučiai su klausimais, ar neparduodu tai to, tai ano.

Bet, deja, nebesuspėju, neturiu tiek laiko, kad dar ir žmonėms ausčiau. Džiaugiuosi, kad bent sau ir savo artimiesiems užtenka“, – nuomonę dėsto amatininkė.

Surengė parodą

Nors M. Petraitienė teigia, kad visų savo kūrybos vaisių sandėliuoti nemėgsta, tačiau personalinei parodai amatų meistrės numegztų riešinių pakako.

„Mano namų interjerą, be jokios abejonės, puošia pačios kurti audiniai. Taip pat namuose turime ir visos šeimos kurtą darbą – rištą kilimą.

Namuose turiu tiek, kiek man reikia. Nesistengiu prisisandėliuoti audinių per daug. O kam? Juk jei užtektinai turiu, tai ir pakanka.

Savo darbus geriau dovanoju, juk negaila, o dar ir malonu, kai kažkas naudoja tavo rankomis pagamintą daiktą.

Prisimenu, tik kartą kilo toks noras nusimegzti riešines. Prisimezgiau, o vėliau nebeturėdama kur jų visų dėti, prieš išdovanodama, sugalvojau surengti personalinę savo darbų parodą“, – apie visai netikėtai kilusią idėją užsimena amatų meistrė.

Žavisi gėlėmis

Pokalbio pabaigoje M. Petraitienė prisipažino turinti ir daugiau pomėgių. Laisvalaikį, kurio, pasak moters, lieka vis mažiau, ji mėgsta leisti savo sode puoselėdama gėlynus.

„Nors visos su audimu ar mezgimu susijusios sritys yra savaip žavios, bet vien tik austi ir į siūlus žiūrėti pabosta. Tada stengiuosi į savo kasdienybę įtraukti ir kitokių veiklų.

O kas man patinka? Gėlės. Jos man visos gražios, kai yra prižiūrėtos, palaistytos, išpuoselėtos. Kadangi mėgstame ekologiškas daržoves, todėl namuose turime ir daržiuką.

Labai džiaugiuosi gyvendama nuosavame name ir turėdama savo sodą. Prisipažinsiu, jaučiu tikrai didelį malonumą, kai suleidžiu rankas į žemę. Tai tikras atsipalaidavimas, o ypatingai po sunkių dienos darbų“, – baigdama pokalbį apie kitus savo pomėgius šneka M. Petraitienė.

 

Džestina Borodinaitė “Rinkos aikštė”

Nuoroda:  http://www.rinkosaikste.lt/gyvenimas-margas/kuriantys-graesn-pasaul/milda-petraitien-kur-silai-ten-ir-a

Read more
Vietovardžių metams skirta konferencija „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrimo istorija, reikšmė ir įamžinimas”

KĖDAINIŲ KRAŠTO VIETOVARDŽIAI: RINKIMO IR TYRIMO ISTORIJA, REIKŠMĖ IR ĮAMŽINIMAS

 

Nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios truko Lietuvių kalbos dienos. Baigiamasis šių dienų renginys − kovo 22 d.  Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre. Tai Vietovardžių metams skirta konferencija „Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo ir tyrimo istorija, reikšmė ir įamžinimas”. Renginyje Mero padėkomis ir dovanėlėmis bus apdovanoti geriausi Lietuvių kalbos dienų organizatoriai. Kviečiami vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai lituanistai, istorikai, visi kiti kėdainiečiai, besidomintys lietuvių kalba, istorija.

 

Lietuvių kalbos dienoms ir Vietovardžių metams skirta konferencija, Daugiakultūris centras, kovo 22 d. 14−16.30 val.

KĖDAINIŲ KRAŠTO VIETOVARDŽIAI: RINKIMO IR TYRIMO ISTORIJA, REIKŠMĖ IR ĮAMŽINIMAS

Programa

14.00 – 14.15 val. – įžanginiai žodžiai, Lietuvių kalbos dienų renginių geriausių organizatorių apdovanojimas

14.15−14.30 val. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio žodis

14.30−15.00 – Kėdainių krašto vietovardžiai: rinkimo istorija, sklaidos ir išsaugojimo galimybės
dr. Laimutis Bilkis, Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojas

15.00−15.20 – Kėdainių krašto vietų įvardijimo prasmės 
Dalia Sviderskienė, Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja

15.20−15.30 – Kavos pertraukėlė

15.30−15.55 − Kėdainių krašto vietovardžių ypatybės
Rytas Tamašauskas, Kėdainių r. savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas

15.55−16.20 − Kėdainių miesto gatvių vardai
Vaidas Banys, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas, istorikas

16.20−16.30 − Diskusija

Organizatoriai: Kėdainių rajono savivaldybė, Kėdainių krašto muziejus, Daugiakultūris centras

Read more
Senoji Kėdainių savivalda

Savivaldai Kėdainiuose XVI–XVIII a. atstovavo maždaug 30-ties pareigūnų magistratas: vaitas, jo pavaduotojas lantvaitis, penki arba šeši teismo posėdžiautojai, vadinami suolininkais, du burmistrai, keturi arba šeši teismo tarėjai, dešimtininkai, raštininkas, iždininkas, iždo raštininkas ir vazniu vadinamas pagalbinis teismo pareigūnas, savotiškas antstolis.

Pagrindinės magistrato institucijos buvo trys: vaito ir suolininkų, burmistro ir tarėjų bei dešimtininkų. Aukščiausias magistrato pareigas ėjo vaitas, jis spręsdavo baudžiamąsias bylas. Jo nuosprendžiai būdavo galutiniai, išskyrus mirties nuosprendžius. Šiuos per apeliaciją buvo galima teikti dvaro teismui. Už dalyvavimą teisme vaitas ir šuolininkai gaudavo pusę teismo rinkliavos. Vaito teisme iš pareigūnų ir teisiamųjų buvo reikalaujama gero elgesio, orios laikysenos ir pagarbos institucijai. Pažeidusiems šią tvarką asmenims būdavo keliamos bylos.

Vaitą skirdavo ir parašu patvirtindavo miesto savininkai. Paskirtasis pareigas eidavo iki mirties arba pasitraukdavo iš jų savo noru. Nuo 1647 m. vaitą iš keturių kilmingo luomo kandidatų Jonušas Radvila leido rinkti ir miesto gyventojams. 1653 m. jiems prašant kunigaikštis vaitu leido rinkti ir paprastą miestietį, tik jis privalėjo būti sėslus, davęs priesaiką magistratui ir turėti ne mažesnį kaip 1 000 auksinų vertės turtą.

Lantvaitį, kuris pavaduodavo vaitą, rinkdavo iš didelį nekilnojamąjį turtą turinčių teismo tarėjų. Kandidatūrą galėjo siūlyti vaitas, burmistrai, teismo tarėjai arba dešimtininkai.

Burmistras vadovavo civilines bylas nagrinėjusiam tarėjų teismui, spręsdavusiam turto pirkimo ir pardavimo, paveldėjimo ir dovanojimo sandorius. Renkami buvo du burmistrai. Vienas iš jų ėjo pagrindines prezidento pareigas, kitas jį pavadavo. Abu burmistrai turėjo atskirus ženklus, kuriais žymėdavo rotušėje saugomus svorio, ilgio ir saiko pavyzdžius. Ženkluose buvo išgraviruoti abiejų burmistrų inicialai ir einamųjų metų data. Iš jų buvo galima nustatyti, kuriais metais ir kam esant valdžioje vienas ar kitas matas ar saikas buvo padaryti, ir įsitikinti, ar jie nėra falsifikatai.

Dešimtininkai į magistratą buvo renkami iš miestiečių, pirklių brolijos ir amatininkų cechų atstovų. Pastarųjų buvo renkama dešimt, todėl institucija nuo lotyniško skaičiaus decem (dešimt) vadinosi decemviratu. Jo nariai kontroliuodavo magistrato priimamus sprendimus, surenkamas pajamas ir išlaidas, buvo atsakingi už miestiečių karinį parengimą. Duodami priesaiką, dešimtininkai įsipareigodavo rūpintis miesto gerove, saugoti teises ir laisves, tvarkyti patikėtas lėšas, neatskleisti miesto paslapčių, padėti vaito ir burmistro teismams kontroliuoti, kaip magistratas laikosi miestui suteiktų teisių ir laisvių. Vykstant teismams, dešimtininkai su savo išsirinktu vadovu dekanu sėdėdavo prie jiems skirto stalo. Dekanas stebėdavo, kad jo pavaldiniai netrikdytų teismo posėdžio, kalbėtų tik jam, burmistrui arba vaitui leidus. Kalbėti dešimtininkai privalėjo trumpai, aiškiai ir taktiškai. Į posėdžius jie, kaip ir kiti magistrato pareigūnai, turėjo atvykti be ginklų.

Magistrato rinkimai vykdavo vėlyvą pavasarį, per Švč. Trejybės šventę. Rinkimų datą patvirtindavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Rinkimai prasidėdavo iškilmingomis mišiomis bažnyčioje, po mišių jie vykdavo rotušėje. Pradžioje buvo renkama žemiausioji magistrato institucija – decemviratas, paskui suolininkai, tarėjai, burmistrai ir lantvaitis. Vaitas būdavo išrenkamas paskiausiai. Vieni pareigūnai karjeros laiptais kildavo nuo žemiausios pakopos, kiti pareigybes kaitaliodavo, tretiems pakakdavo vienos kadencijos.

Magistrato pareigūnais galėjo būti įvairių tautybių ir tikėjimo pasiturintys miesto gyventojai. Svetimtaučiai sudarė apie ketvirtį visų narių: keturi buvo renkami į decemviratą, du suolininkais, du tarėjais ir vienas burmistru. Pažeidus nustatytą santykį, svetimtaučiai galėjo kreiptis į teismą. Per magistrato veiklos metus (1590–1795) iš 225 pareigūnų 43 buvo škotai ir 18 vokiečių. Pirmieji sudarė 19,1 proc. visų pareigūnų, antrieji – 8 procentus. Iš visų žinomų Kėdainių magistrato pareigūnų 61 asmuo (27,1 proc.) buvo svetimtautis.

Nuotrauka – Giedriaus Dagio.

Tekstas parengtas pagal Algirdo Juknevičiaus knygą “Senieji Kėdainiai”

Read more
Tautodailininkė B. Šinkūnienė: „Kiekvienas kūrybinis procesas – tarsi iššūkis“

Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų apdovanotas vienokiu ar kitokiu kūrybiniu gebėjimu, tačiau neretai atsiranda ir tokių, kuriam Aukščiausiasis nepagailėjo ir kelių meninius gebėjimus atskleidžiančių talentų.

Viena tokių – tautodailininkė Birutė ŠINKŪNIENĖ. Ji Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo amatininkė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti.

Birutė su senaisiais tradiciniais liaudies amatais susidūrė dar vaikystėje. Ji iš savo senelio perėmė vytelių pynimo, o iš mamos – kiaušinių marginimo patirtį.

O šiuo metu talento nestokojanti moteris sukauptu dideliu žinių bei patirties bagažu dalijasi ir su senaisiais tradiciniais liaudies amatais bei menu besidominčiais kraštiečiais ir užsienio svečiais.

Kasmet į Arnetų namo rūsį suguža tiek vaikai, tiek ir suaugusieji, norintys išmokti kruopštaus, įdomaus ir tradicijomis bei tautiškumu alsuojančio vytelių pynimo ir kiaušinių marginimo amato.

Organizuodavo lenktynes

Kada ir kaip pačios Birutės gyvenime pradėjo rastis meilė seniesiems amatams? Juk, kaip sakoma, patirtis savaime „neateina“.

„Su menu teko susidurti dar gyvenant tėvų namuose. Kiaušinius marginti išmokau iš mamos, ji – iš savosios. Juos margindavome vašku. Šis būdas Žemaitijoje tais laikais buvo populiariausias. O marginant didžiausias azartas buvo sužinoti ir pamatyti galutinį rezultatą.

Pamenu, su sesėmis tekdavo net ir palenktyniauti, kuri gražiau ir originaliau numargins kiaušinį.

Kiaušinių marginimo vašku meno nepamečiau ir iki šiol. Dabar stengiuosi šio amato subtilybes perduoti ir savo vaikams“, – apie vieną iš savo vaikystės pomėgių pasakoja Birutė.

Birutė Šinkūnienė – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo senųjų tradicinių liaudies amatų meistrė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti. A. Barzdžiaus nuotr.

Birutė Šinkūnienė – Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namo senųjų tradicinių liaudies amatų meistrė, laisvu laiku spėjanti ir keliuose ansambliuose pamuzikuoti. A. Barzdžiaus nuotr.

Mėgo piešti

„Taip pat nesvetimas šeimoje buvo ir pynimas iš vytelių.

Pinti kūriniai mano dėmesį traukė jau seniai. Kokioje nors mugėje pamačiusi pintų darbelių, gėrėdavausi jais ir vis galvodavau – gal kada nors ir pati išmoksiu panašiai pinti.

Kadangi šiuo amatu užsiėmė mano senelis, jis labai mėgdavo pinti krepšelius, todėl  kartą pasiryžau išbandyti padirbėti kartu su juo.

Gal dėl to, kad menas mane lydėjo visur ir visada, vis nenustojau galvoti, jog savo ateitį siesiu būtent su juo.

Vaikystėje taip pat labai mėgau piešti, o atsiradus galimybei mokytis tuomet atsidariusioje meno mokykloje Kaune, turėjau progą išbandyti ir kitokius širdžiai mielus menus.

Pagrindiniu dalyku meno mokykloje pasirinkau piešimą, pynimas liko antroje vietoje. Tačiau baigusi vidurinę mokyklą vis tik įstojau į pynimo specialybę ir ją baigusi iki pat dabar gyvenu su tuo.

Žinoma, neapleidau ir kiaušinių marginimo amato. Jis visada ėjo ir tebeina greta“, – prisiminimais apie su menų mokykla užmegzta draugyste ir pasirinktus menus joje dalijasi tautodailininkė.

Pareikalavo fizinės jėgos

Kelias iki kol Birutė tapo sertifikuota vytelių pynimo ir kiaušinių marginimo meistre buvo gana ilgas ir nelengvas. Kaip pati moteris teigia, pareikalavęs iš jos ne tik meninių, bet ir fizinių bei dvasinių įgūdžių.

„Su margučių marginimu viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Susikaupusias fantazijas nesunkiai sekdavosi perteikti darbelyje.

Tuo tarpu pintų darbelių kūrybos pradžia buvo kiek sudėtingesnė. Pinant su stambiomis vytelėmis reikia daug jėgų.

Ypač – rankų, nes turi vytelę veržti, tempti, spausti, kad būtų lygu, kad nesusidarytų tarpai. Pamenu, kiek skausmo ištverta, kol pirštai išmoko įvairių storių vyteles lenkti būtent taip, kaip reikia.

Nors tik pradėjus dirbti su vytelėmis mėgau grubesnius, stambesnius darbus pinti, bet vėliau ėmiau ieškoti moteriškumo, kruopštumo, smulkesnių detalių“, – apie kūrybinį kelią ir atradimus kalba senųjų amatų meistrė.

Kūryba – iššūkis

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius.

Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto.

„Visada save laikiau labiau kūrėja, nei amatininke. Galbūt dėl to, kad mėgau ir dabar dar tebemėgstu atrasti kažką savo, kažką naujo. Mane traukia originalumas, naujų idėjų paieška.

Pačiai mieliausia kurti tada, kai aplanko netikėta idėja, netikėta mintis. Labai nemėgstu kartotis ar kopijuoti kitų tautodailininkų sukurtų darbų.

Juk visą laiką pinti tradicinius populiariąją liaudies ornamentiką atspindinčius krepšius būtų tikrai nuobodoka.

Toks mano pomėgis puikiai pasitarnauja ir vykdant edukacijas su vaikučiais. Žinoma, pindami iš vytelių, kūryboje pritaikome ir senovinių pynimo ornamentų, bet prisipažinsiu, visada stengiamės įnešti į savo kūrybą ir naujovių, nuolat norisi sukurti kažką žaismingo, įdomaus.

Idėjas užsiėmimuose dažnai išsako ir vaikai. Kai matau smalsumu degančiais vaikų akis, esu laiminga.

Tada mąstome, kaip tas kūrybines mintis įgyvendinti. Kadangi jaunieji mano amatininkai dažniausiai nori greito rezultato, todėl visada reikia bandyti ir ieškoti lengvesnių pynimo variantų. O būdų pinti yra tikrai nemažai.

Piname ir paukštelius, ir gėlytes, ir angeliukus ar kitokius įdomius atributus. Prieš didžiąsias metų šventes stengiamės sukurti būtent tą šventę simbolizuojančias kūrybines dekoracijas“, – apie kūrybines paieškas užsimena tautodailininkė.

Vaikystėje kitų darbais besigrožėjusi tautodailininkė šiuo metu ir pati aplinkinius stebina iš tiesų originaliais ir itin kūrybingais darbais. A. Barzdžiaus nuotr.

Vaikystėje kitų darbais besigrožėjusi tautodailininkė šiuo metu ir pati aplinkinius stebina iš tiesų originaliais ir itin kūrybingais darbais. A. Barzdžiaus nuotr.

Visapusiška paroda

Iš Žemaitijos kilusi, o šiuo metu Akademijoje gyvenanti Birutė dar pernai, rugsėjo mėnesį, surengė savo personalinę parodą.

Tai, anot tautodailininkės, – visapusiška paroda, savo ekspozicijoje talpinanti tiek ir meistrės darbus iš vytelių bei margučius, tiek ir kūrėjos piešinius bei tautodailininkės sukurtas kaukes ir kitus kūrinius.

„Pernai dirbdama Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name turėjau progą surengti personalinę paroda.

Tai – pirmoji mano autorinė paroda, kurioje atskleidžiau tai, kuo aš gyvenu, kuo aš kvėpuoju.

Tiesa, miniekspozicija visada džiugina ir mano kaimynus. Jau užėjus į laiptinę galima pasakyti, kad šiame name gyvena amatams neabejinga asmenybė. Tiek laiptinės, tiek kiemo aplinką dažnai mėgstu padekoruoti savo kūrybos vaisiais. Ypač prieš kokias nors šventes.  

Mano darbovietės aplinką puošia pačios rankomis kurtas paukštis. Kieme eksponuojamas mano rankomis pintas įspūdingo dydžio paukštis. Jis – tik vienas iš daugybės dalykų, kuriuos esu nupynusi.

Per šitiek darbo su senaisiais amatais metų įgijusi patirties iš vytelių galiu įgyvendinti įdomiausius sumanymus: pinu ne tik krepšius, bet ir minimalius baldus ar kitokias  interjero puošmenas“, – tikina Birutė.

Svajonė po svajonės

Išbandžiusi ne vieną pynimo techniką bei daugelį kiaušinių marginimo vašku būdų ir tapusi sertifikuota šių dviejų senųjų liaudies amatų meistre Birutė pagaliau išpildė ir dar vieną savo svajonę.

Visą gyvenimą palaipsniui menu ir senaisiais liaudies amatais besidomėjusi moteris sukaupta patirtimi dabar mielai dalijasi ir su mūsų krašto menui bei seniesiems amatams neabejingais žmonėmis.

„Baigusi su vytelių pynimu susijusius mokslus ir pradėjusi dirbti Arnetų name, turėjau galimybę sertifikuotis, kas man jau net ketverius metus leidžia mokyti jaunimą tiek pynimo, tiek ir margučių marginimo amato ir taip perduoti savo patirtį bei sukauptas žinias.

Kasmet vykdome neformaliojo vaikų švietimo užsiėmimus. Taip pat labai džiaugiuosi kad prieš pat Velykas visada susirenka labai daug besidominčių margučių marginimu kraštiečių: tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų, kurie noriai imasi kiaušinius marginti ne viena spalva, bet išbando ir sudėtingesnius kelių spalvų variantus.

Visa tai man duoda stimulą nenuleisti rankų, jokiais būdais nesustoti ir, svarbiausia, motyvuoja eiti į priekį.

Nors, rodos, daugelį savo užsibrėžtų tikslų jau spėjau pasiekti, bet, mano manymu, be svajonės žmogus, ne – žmogus.

Todėl tikrai nenoriu nustoti tobulėti ir dar daugiau siekti jau vien dėl to, jog kiekvieną kartą pažvelgusi į savo sukurtą darbą tobulu jo laikyti negaliu“, – savikritiškai save vertina Birutė, tačiau labai džiaugiasi jau spėjusiais pažengti jos edukacijas lankančiais vaikais.

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius. Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto. A. Barzdžiaus nuotr.

Kurdama Birutė stengiasi ne kruopščiai atkartoti jau sukurtus, matytus ar lietuvių tradicinį amatą atspindinčius kūrinius. Kiekvienas kūrybinis procesas tautodailininkei – tarsi iššūkis, leidžiantis atrasti kažką naujo, kažką iki tol dar neišbandyto. A. Barzdžiaus nuotr.

Grupėje 20 moksleivių

„Į užsiėmimus renkasi įvairaus amžiaus mokinukai. Šiuo metu grupėje turiu 20 vaikučių, kurių kiekvienas savaip skirtingas, kiekvienas savaip įdomus, todėl nuobodžiauti tikrai netenka.

Tačiau kad ir kaip mokinukams sekasi: vieniems būna sunkiau, kitiems paprasčiau susitvarkyti su pavestomis užduotimis, vis tik bendromis jėgomis gautas rezultatas visada būna puikus.

Tą įrodo ir mūsų sukurti darbai, kurie kiekvienais metais keliauja į konkursus ar parodas ir būna gerai įvertinti“, – apie edukacijas lankančius vaikus teigiamai atsiliepia tautodailininkė.

Veiklos netrūksta

Yra sakoma, kad didžiausias žmogaus noras po sunkių dienos darbų – poilsis. Tačiau kūrybinėje veikloje paskendusi Birutė atranda laisvo laiko ir kitiems pomėgiams.

„Nuo 1993 metų priklausau Kėdainių krašto menininkų draugijai.

Laisvu laiku, nors jo turiu tikrai nedaug, mėgstu kurti įvairius rankdarbius namuose. Vasaros metu jau ne pirmus metus prisijungiu ir prie kituose miestuose Tradicinių amatų centrų vykdomų veiklų.

Taip pat dainuoju Akademijos moterų ansamblyje, kuriam vadovauja Antanas Mikalauskas. Be to, jau daugelį metų priklausau Dotnuvos bažnytiniam chorui. Veiklos tikrai mano dienotvarkėje netrūksta.

Na, prisipažinsiu, vyras jau kartais ir stabdo mane. Bet faktas, jog kartu mes jau net 35-erius metus, įrodo, kad vyras tam neprieštarauja.

Tikrai, teko daug išbandyti gyvenime, bet esu laiminga ir patenkinta savo veikla, dabar tikrai jaučiuosi savo rogėse“, – su šypsena veide prisipažįsta Birutė.

Kiekvienam savas kelias

Meno ir senųjų amatų apsuptyje beveik visą savo gyvenimą praleidusi Birutė džiaugiasi ir savo šeimos požiūriu į kūrybą.

Nors tautodailininkės šeimyna nespinduliuoja labai dideliu atsidavimu tradiciniams amatams ar kokiam kitokiam menui, tačiau, Birutės teigimu, kūryba artimiesiems tikrai nėra svetima.

Dukra baigė muzikos mokyklą, o dabar mėgsta pasiuvinėti. Prie pynimo prisiliesti nedrįso, galbūt dėl to, kad matydavo, jog nelengvas darbas laukia.

Šioje situacijoje kiek kitaip elgėsi sūnus. Jis su vytelėmis šiek tiek draugavo. Tačiau dabartis rodo, jog vis tik kūryba ne jiems, mat vienas mano vaikas mokslininkas, kitas – gydytojas.

Na, ir gerai, juk kiekvienas turi atrasti savo gyvenimo kelią. Negalime visi būti kūrėjais ar menininkais.

Dabar su šeimyna tik margučius kartu pamarginame“, – apie bendras menines veiklas šeimoje pasakoja tautodailininkė.

Informacija iš:

http://www.rinkosaikste.lt/gyvenimas-margas/svarbiausias-usimimas-kasdieninis-gyvenimas/tautodailinink-b-inknien-kiekvienas-krybinis-procesas-tarsi-ikis?fbclid=IwAR0eXBkEu9QKniEHo5l-LARa3SLKXmNY0gF_xsatwXUUtRx7nZiKkcgP5_U

Straipsnio autorė: Džestina BORODINAITĖ

Read more
Kėdainių vaidmuo Nepriklausomybės kovose buvo lemiamas

Lietuvos 1919–1923 m. nepriklausomybės kovos tikriausiai nėra ta šalies istorijos dalis, kuri būtų visiems puikiausiai pažįstama ir itin gerai suprantama.

Dar menkiau yra žinomas lemtingas Kėdainių vaidmuo šiose kovose, nors mūsų miesto indėlis išsaugant 1918 m. vasario 16-ąją sukurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę yra itin svarus.

Ar žinote, kad nepriklausomybės kovų svarbiausieji „pirmieji kartai“, taip pat ir lemiamas pergalingas mūšis įvyko ties Kėdainiais? Kad kovų eiga ties mūsų miestu didele dalimi lėmė, ne tik kad tuomet buvo apginta šalies nepriklausomybė, bet ir tai, kad šiandien mes gyvename laisvoje Lietuvoje?

Apie Nepriklausomybės kovas, įdomiuosius jų faktus, taip pat apie naująją išmaniąją Kėdainių krašto muziejaus ekspoziciją kalbamės su Kėdainių krašto muziejaus istoriku Vaidu BANIU.

Istorija verta Holivudo

Praėjusią savaitę paminėjome Lietuvos Nepriklausomybės kovų 100-ąsias metines, o šios yra neatsiejamos nuo šiandien minimos Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, vasario 16-osios.

Pagerbdamas šias svarbias datas Kėdainių krašto muziejus visai neseniai pasipildė gana įspūdinga modernia šiems istoriniams įvykiams skirta virtualios realybės 3D vizualizacija.

Su jos pagalba galima nusikelti ir savo akimis pamatyti kovas, kuriose mūsų proseneliai 1919 m. gynė 1918 vasario 16 d. atkurtą tada dar itin trapią Lietuvos nepriklausomybę.

– Papasakokite kokie istoriniai momentai yra vizualizuoti, atkurti naujoje 3D ekspozicijoje?

– Ekspozicijoje yra vaizduojami du 1919 m. prasidėjusių Lietuvos nepriklausomybės kovų momentai, vasario 7 d. įvykusių Kėdainių kautynių epizodai.

Ties Kėdainiais tą dieną vyko mūšiai keliose vietose, prasidėję nuo ankstyvo ryto, jie tęsėsi iki vasario 10 d.

Virtualios realybės vizualizacijai pasirinkome reikšmingiausius ir lemtingiausius būtent vasario 7 d. įvykius ties Kėdainiais. Lemtingi šie istoriniai momentai ne tik Kėdainiams, bet ir visai šaliai, nes būtent tą dieną buvo nulemta visa to laikotarpio Rusijos raudonosios armijos invazija į mūsų šalį. Būtent tos dienos kovų eiga ties Kėdainiais lėmė, kad rusai ėmė trauktis ir 1920 m. visiškai paliko Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes.

Atrinkti, ką iš to meto įvykių perkelti į 3D realybę, buvo tikrai nelengva, mąstėme, kas iš visos  epopėjos būtų įspūdingiausia, įdomiausia lankytojams žiūrėti, sužinoti, taip pat tiksliausiai atspindėtų tų įvykių aplinkybes, atmosferą.

Iš 1919 m. Kėdainių mūšių būtų galima daryti visą Holivudo vertą kino filmą. Vasario 7–10 d. įvykiuose yra daugybė įdomių istorijų, aplinkybių. Čia netrūksta nei siužeto aštrumo, nei herojų. Kuriant tokį filmą net nereikėtų didelės scenaristo fantazijos, užtektų tik imti grynus istorinius faktus, net ir nieko gražinti nereikėtų, būtų įspūdinga ir taip.

– Kokie gi tie įspūdingieji epizodai parinkti?

– Pirmasis epizodas yra iš 1919 m. vasario 7 d. pirmojo Lietuvos nepriklausomybės kovų mūšio. Būtent nuo jo pirmųjų šūvių ir prasidėjo Lietuvos nepriklausomybės karų istorija.

Šis mūšis prasidėjo ankstyvą 1919 m. vasario 7 d. rytą Kėdainių miesto pašonėje, netoli Vilainių, ties Koliupės upeliu.

Lietuvai šis mūšis buvo be galo svarbus, nes būtent čia jaunos valstybės kariuomenė pirmą kartą kovojo ir pirmą kartą atrėmė priešą.

Šis mūšis tebuvo viena detalė iš didelės mūšio prie Kėdainių dėlionės. Tačiau ji yra svarbi ir simboliška, nes būtent čia susidarė pirmasis Nepriklausomybės karų frontas, kuris įnirtingose kovose beveik metus slinko iki Dauguvos upės. Lietuvos kariuomenė čia saugojo frontą iki 1920 m. sausio 5 d., kai Latvijos ir Lenkijos kariuomenės Rusijos pajėgas nustūmė dar toliau į rytus.

– Nejau Rusijos kariuomenė iki pat Kėdainių per visą Lietuvą keliavo nesulaukdama jokio pasipriešinimo iki pat Kėdainių?

– Taip, Rusijos kariuomenė į Lietuvą įžengusi 1918 m. gruodžio pabaigoje iki pat lemtingos vasario 7 d. Kėdainiuose, per visą Lietuvą keliavo pergalingai, praktiškai be jokio lietuvių pasipriešinimo. Jo nebuvo, nes paprasčiausiai nebuvo kas priešinasi – iki tol dar nebuvo spėta suformuoti Lietuvos kariuomenės.

Dėl šios priežasties neskubėdami, vos per kelias savaites rusai užėmė du trečdalius Lietuvos teritorijos. Tačiau ties Kėdainiais ir Šėta, 1919 m. vasario 7–10 dienomis jų laukė fiasko ir kardinali jų pergalingo žygio permaina.

– Ar galima sakyti, kad Lietuvos kariuomenė buvo formuojama jau rusams keliaujant per šalį?

– Beveik taip ir vyko. Į Kėdainius pirmasis karininkas atvyko tik 1918 m. gruodžio 31 d., perėmė apgriuvusias, išdaužytais langais, pridergtas kareivines (dabar čia įsikūrusi Šviesioji gimnazija, Didžiosios ir J. Basanavičiaus g. kampas).

Tad kariuomenės sukūrimui nuo vieno kario iki mūšio vasario 7 d. pradžios buvo šiek tiek daugiau nei vienas mėnuo. Ir per tą laiką buvo nuveiktas didžiulis darbas, kuris ir lėmė pergalę bei vos prieš metus sukurtos valstybės išsaugojimą.

– Žinant, kad kariuomenei suformuoti turėjome vos mėnesį tai, kad Koliupiuose pavyko atsilaikyti prieš galingas rusų pajėgas skamba it stebuklas.

– Stebuklas! Taip ir yra! Galima tuo ir užbaigti (juokiasi).  

Mūšio ties Koliupe jėgos buvo labai nelygios. Sunku tiksliai pasakyti, kiek kovojo Rusijos pusėje, tačiau to meto žvalgybiniai duomenys sako, kad išvakarėse Šėtoje (šį miestelį rusai buvo užėmę ir ten įkūrę savo bazę) buvo nuo 800 iki 1 200 kareivių grupuotė, tuo tarpu lietuviai ten tuomet teturėjo vos 120 karių.

Tačiau mūšyje prie Koliupės buvo ne tik didžiulė kiekybinė, bet ir ne ką menkesnė kokybinė persvara mūsų nenaudai.

Tie mūsų 120 Kėdainių krašto kareivėlių tebuvo paprasti jaunuoliai savanoriai, praktiškai neapmokyti, be patirties, daugeliui tai buvo pirmasis mūšis. Aš jau nekalbu apie ginkluotės skirtumus – rusai turėjo ir artileriją, ir kulkosvaidžius. O mūsų vyrai – tik šautuvus.

Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys įsitikinęs, kad Nepriklausomybės kovos buvo itin svarbios atkuriant ir dabartinę laisvą Lietuvos valstybę. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kėdainių krašto muziejaus istorikas Vaidas Banys įsitikinęs, kad Nepriklausomybės kovos buvo itin svarbios atkuriant ir dabartinę laisvą Lietuvos valstybę. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

– Nejau Kėdainiuose tuo metu tebuvo tik 120 vyrų? Kur kiti? Kodėl nėjo kovoti?

– Reikia turėti galvoje, kad pačių miestiečių kėdainiečių tarp tų 120 kareivių nebuvo greičiausiai nė vieno. Vietiniai miestiečiai lietuviuose nematė jokios valdžios. Kėdainiuose kuriama kariuomenė tebuvo pajuokos objektas: „baudžiauninkai ruošiasi imti kažkokią valdžią, kurti kariuomenę? Nejuokinkit!“

Tad vasario 7 d. pergalė buvo grandiozinė – tai ne tik karinė pergalė ir Raudonosios armijos sustabdymas, bet ir moralinė pergalė – visi pamatė, ir ne tik Kėdainiuose, tai nuskambėjo per visą Lietuvą, kad pajuokos objektas ne tik gali kariauti, bet ir nugalėti, ir net sustabdyti priešą.

O šiaip savanorių gauti nebuvo didelė problema, jų būtų ėję daug, bet reikalas tas, kad didžioji jų dalis buvo basi, neturėjo kuo apsiauti bei tinkamai žiemai apsirengti. Namie kokios vyžos gerai, kiaulių pašert gali nueiti ir su suklerusiais batais, į šokius kokius puspadžius atrasi.

O į mūšį per sniegynus klampoti reikia gerų batų, nes be jų menkas karys esi, nušalsi kojas per pirmas kautynių valandas.

Tad į kariuomenę buvo priimami tik sugebėję susiorganizuoti tinkamą apavą bei aprangą. Daugiausia ėjo ūkininkų jaunesnieji sūnūs ir gimnazistai patriotai.

Vasario 7 d. pergalė buvo grandiozinė – tai ne tik karinė pergalė ir Raudonosios armijos sustabdymas, bet ir moralinė pergalė – visi pamatė, ir ne tik Kėdainiuose, tai nuskambėjo per visą Lietuvą, kad pajuokos objektas ne tik gali kariauti, bet ir nugalėti, ir net sustabdyti priešą.V. Banys.

– Sugrįžkime prie lietuvių pergalės priežasčių. Sakote įvyko stebuklas, tačiau vis tik gyvename pasaulyje, kuriame oficialiai stebuklų nėra. Kas padėjo lietuviams pelnyti neįtikėtiną pergalę?

– Ši pergalė yra labai daugialypė, ją lėmė labai daug įvairių faktorių. Vienas pagrindinių – kritinėje kautynių fazėje lietuviams pagelbėję saksų (vokiečių) savanorių artilerija ir kulkosvaidžiai. Būtina paminėti blogą rusų žvalgybinį darbą, puikų mūšiui vadovavusio karininko Juozo Šarausko vadovavimą, mūsiškių gerą vietovės žinojimą bei didžiulę karių motyvaciją.

Ir priešingai rusų motyvacija buvo labai silpna, rusų kariai, anot žvalgybinių pranešimų, ėjo vietovių užiminėti, nes paprasčiausiai norėjo valgyti, tai buvo pusalkanių žmonių armija.

Prie mūsų pergalės prisidėjo ir įvairūs kiti strateginiai dalykai – mūšis ties Kėdainiais nebuvo vienišas, visas regionas nuo Lietuvos iki pat Šiaurės jūros ir nuo Sibiro iki Vidurinės Azijos buvo pilietinių karų ir nepriklausomybės kovų zona. Spėjame, kad kai buvo atremtas pirmasis mūšis Kėdainiuose, galbūt rusai gavo įsakymą atsitraukti kažkur kitur.

Pergalė yra kaip mozaika, trumpai atsakyti, kas ją lėmė, neįmanoma.

– Ar daug buvo mūsiškių aukų tomis vasario dienomis?

– Šios kautynės yra stebuklas dar ir tuo, kad nors tai buvo vienos didžiausių kautynių nepriklausomybės kovų istorijoje, tačiau jos pareikalavo vos vienos aukos. Tai buvo mūsų didvyris, karys savanoris Povilas Lukšys, kuris žuvo net ne mūšio metu, o naktį išėjęs į žvalgybą. Tiesa, šio mūšio metu dar žuvo keletas vokiečių kulkosvaidininkų, kurie mums padėjo kovoti.

– O iš kur vokiečiai atsirado šiose kovose?

– Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje buvo likę nemažai vokiečių kareivių, jie turėjo čia savo bazes, įgulas, turėjo savo užduotis iš antantės. Kiek jų buvo 1919 m., Lietuvoje duomenų nėra.

– Pirmasis 3D vizualizacijos istorinis momentas tikrai įspūdingas. O koks yra šios ekspozicijos antrasis epizodas?

– Antrasis epizodas yra paimtas taip pat iš tos pačios vasario 7 d. kiek vėlesnio mūšio. Jis yra susijęs būtent su vokiečių pagalba, kuri buvo gyvybiškai svarbi pergalei.

Čia vaizduojamas vasario 7 d. vykusių mūšių tęsinys, kai lietuvių pajėgos pagaliau sulaukė pastiprinimo iš Lietuvos teritorijoje rezidavusių vokiečių karių. Jų parama buvo labai svarbi, nes jei ne vokiečių sunkiųjų ginklų pagalba, neaišku, kiek būtų lietuviams pavykę atsilaikyti.

Vokiečiai kone lemiamu momentu, kai bolševikų kariuomenė jau buvo bepriartėjanti prie miesto, taip pat ir pradėję judėti vietiniai bolševikėliai, maždaug ties geležinkelio viaduku atidengė artilerijos ugnį, buvo ir keletas kulkosvaidžių. Sulaukę tokio pastiprinimo lietuviai pasijuto tvirčiau. Vokiečių pagalba svarbi buvo ne tiek žmogiškaisiais ištekliais, kiek technika.

Lietuvos nepriklausomybės kovų kariai savanoriai. Kėdainių krašto muziejaus archyvo nuotr.

Lietuvos nepriklausomybės kovų kariai savanoriai. Kėdainių krašto muziejaus archyvo nuotr.

– Kodėl vizualizacijai pasirinkote būtent šį istorinį momentą?

– Antrasis epizodas yra įdomus tuo, kad čia vaizduojamas pirmasis aviacijos panaudojimas Nepriklausomybės kovose. Šis epizodas susijęs su vokiečių karinės aviacijos pagalba.

Įdomus momentas, kad kol vokiečių lėktuvai priartėjo prie Kėdainių, anksčiau nurodytos priešo koordinatės buvo pasikeitusios, tą teritoriją – Eigulių kaimą, lietuviai iš rusų jau buvo atkovoję. Vokiečiai to nežinodami pradėjo bombarduoti lietuvius. Iš duotų ženklų lakūnai, supratę, kad kaimas jau užimtas sąjungininkų, nuskrido bombarduoti Juodkiškio mišką, kuriame buvo įsitvirtinę iš Eigulių kaimo išstumti bolševikai.

Šiaip vasario 7 d., kariuomenių persistumdymas vyko visą laiką, pavyzdžiui, Koliupės kaimas iš rankų į rankas tądien ėjo mažiausiai tris kartus. Intensyviausios kovos vyko nuo ankstyvo vasario 7-osios ryto iki pietų, kol prisijungė vokiečiai.

Kova tęsėsi ir vasario 8 d. tądien mūsiškiai sėkmingai nustūmė rusus Šėtos link. Vasario 10 d. bolševikai iš Šėtos buvo išmušti.

– Kodėl pirmasis mūšis vyko būtent ties Kėdainiais? Sovietų Rusijos kariuomenė puolė tik Kėdainius?

– Rusų puolimas nebuvo vien tik į Kėdainius. Jis buvo daugialypis. Karinės operacijos tikslas buvo Kauno užėmimas, puolant per Alytų, Kaišiadoris, Jiezną, Prienus, Jonavą.

Jei būtų pavykę priversti Kauną kapituliuoti, Rusijai atsivertų laisvas kelias į Rytprūsius. Būtent tai ir buvo pagrindinė Rusijos komunizmo ideologų misija – susijungimas su būsima Sovietine Vokietija.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijoje taip pat įvyko revoliucija. Bolševikai jautė istorinę progą  ir jų viltys nebuvo be pagrindo. Vokiečiai sunkiai kėlėsi po imperijos griūties, Vokietijoje buvo siaubinga netvarka, siautė chaosas ir anarchija.

Tai, kas vyko Kėdainiuose, tebuvo didelės istorinės dėlionės dalis. Bolševikai Vokietijos link keliavo dideliu ir plačiu frontu. Tai, kas vyko Lietuvoje, panašiai vyko ir Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriuvo ne tik Rusijos ir Vokietijos, bet ir Osmanų, Austro-Vengrijos imperijos. Tai buvo laikotarpis, kai kasdien vis kas nors keitėsi. Tuo metu nepriklausomomis valstybėmis norėjo tapti dešimtys Europos ir Azijos tautų. Tarp jų ir niekada valstybingumo neturėjusios mūsų tolimesnės ir artimesnės kaimynės Suomija, Estija, Latvija, Ukraina, Baltarusija. Kaip žinome iš istorijos, ne visoms pavyko.

– Ar galima teigti, kad Kėdainiai buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų centru?

– Tomis 1919 m. vasario dienomis – taip, Kėdainiai tikrai buvo tokiu centru. Kovos už nepriklausomybę baigėsi tik 1923 m. Simboliška, kad vienas paskutinių žuvusių karių buvo pirmojo žuvusio kario pusbrolis Flioras Lukšys. Jis taip pat palaidotas Kėdainių karių kapuose.

Nors apsigynus nuo rusų Kėdainiuose nebevyko kariniai susirėmimai, miestas buvo svarbus karinis užfrontės taškas. O pasibaigus karams mieste buvo dislokuojami kariniai pulkai, apylinkėse nuolat vyko įvairūs manevrai, mokymai.

– Kuo dar Kėdainiai išsiskiria aptariamuose istoriniuose įvykiuose?

– Įdomus faktas tai, kad 1919 m. vasario 7-osios Kėdainius amžininkai atsiminimuose aprašo kaip ištuštėjusį, išmirusį miestą. Miestas buvo ištuštėjęs, nes kol vyko mūšiai, J. Šarauskas buvo davęs įsakymą visiems gyventojams nekišti nosies iš namų, užsidaryti langines.

Tai buvo padaryta tam, kad kol vyksta kovos su Raudonąja armija, nebūtų suduotas smūgis iš užnugario.

Reikia suprasti to laikmečio Kėdainių specifiką – lietuvių mieste buvo labai nedaug. Miesto pakraščiai pilni kumetynų, kurių itin skurdžiai besivertę gyventojai simpatizavo proletariato, socializmo idėjoms.  Tuo tarpu dvarų šeimininkai prijautė lenkams, o Lietuvą matė tik kaip tam tikrą Lenkijos provinciją. Miestiečiai taip pat buvo lenkakalbiai, sunku buvo suvokti, ką jie palaikė, bet aišku buvo viena, kad lietuvių valdžiai jie nejautė jokio palankumo.

Negana to, tada dar ir visas miestas knibždėjo bolševikų atsiųstų gerai apmokamų emisarų (emisaras – asmuo, valstybės valdžios ar politinės organizacijos siunčiamas į kitą šalį su slapta misija – aut. past.), kurie skleidė rusišką propagandą, buvo platinama antilietuviška agitacija, kiršinami žmonės.

Kai pasklido gandas, kad Raudonoji armija artėja Kėdainių link, visi priešiški Lietuvai elementai pradėjo bruzdėti, šaudyti, tad iškilo didelis pavojus, kad gali būti smogta ir iš užnugario. Todėl įžvalgusis J. Šarauskas liepė visiems be išimties miestiečiams tomis dienomis lindėti namie.

Beje, kitą dieną, vasario 8-ąją, rusai puolė Alytų, tačiau ten lietuviams pergalės pelnyti nepavyko ir viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad gyventojams nebuvo liepta likti namie, tad priešiški elementai galėjo veikti netrukdomi.

– XX a. pradžioje Lietuva nepriklausoma pabuvo gana neilgai. Kokį įspaudą tai turėjo Lietuvai ir lietuvių tautai ateityje?

– Galimas daiktas, kad be šio nepriklausomybės laikotarpio galbūt nebūtų ir dabartinės laisvės.  Minėjau, kad po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybės Europoje siekė daug valstybių, ir daugelis jų buvo kur kas didesnės už Lietuvą, tačiau joms tada nepavyko apsiginti, sutapimas, o gal ir ne, tačiau daugelis jų nepriklausomybės neturi iki šiol. Arba šiuo metu vargsta „juodą vargą“, mėgindamos ją įtvirtinti.

Kai tu neturi patirties, pagrindo, nėra precedento, kai negali atversti ir parodyti, va, štai mes kažkada turėjome savarankišką valstybę, kažkas gali pasakyti „juk jūs visada buvote kažkieno sudėtyje, kam jums ta valstybė dabar? Kokiu pagrindu jus reiškiate pretenzijas į nepriklausomybę?“.

O Lietuva 1990 m. turėjo kuo remtis, turėjo ką parodyti. Svarbu, kad lietuviai visada reiškė norą būti nepriklausomi, net jei tai ir baigėsi nesėkme.

– Ką jūs turite galvoje?

– Aš kalbu apie laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo. Reikėtų žinoti, kad 1949-ųjų vasario 16-oji nebuvo eilinė diena. Tą dieną taip pat buvo bandoma atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tą dieną buvo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) deklaracija, nuo tada prasidėjo dar vienas nepriklausomybės kovų laikotarpis, nuožmios partizaninės kovos.

Minėtą deklaraciją pasirašė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas bei Tarybos nariai. Beje, J. Žemaitis taip pat turi ryšių su Kėdainiais, jį kaip karininką subrandino būtent mūsų miestas.

Tad tuomet, po Antrojo pasaulio karo, nors ir nepavyko apginti Lietuvos nepriklausomybės, tačiau ta kova už ją turėjo didžiulę reikšmę 1990 m. nepriklausomybės atkūrimui.

– Kodėl 1919 metais pavyko apginti Lietuvos nepriklausomybę, o štai 1949 – ne?

– Antantė 1949 m. buvo gerokai silpnesnė, ji mus tiesiog pardavė. Jie rytinę Europos dalį sutarė atiduoti Stalinui. Čia jau lietuviai nieko negalėjo padaryti, nors dėjo milžiniškas pastangas, buvo surinkta maždaug 40 tūkst. partizanų kariuomenė.

– Kitaip tariant, nuo mūsų pačių mažai kas priklauso? Mūsų likimą valdo galingieji?

– Tikrai ne! Visada svarbu yra parodyti norą, siekį. Jei 1919 metų kovotojai už nepriklausomybę po pirmų nesėkmių būtų nusipjovę ir išsibėgioję po namus, tai nieko ir nebūtų, būtume ir tada likę Vokietijos ar Rusijos dalis.

Ir jei ne partizanai 1949 metais vasario 16 d. pasirašę kovoti, nebūtų ir 1990 kovo 11 d.

Kaip ir minėjau, paprasčiausiai nebūtų kuo pagrįsti mūsų pretenzijų ir reikalavimų.

Net ir kalbant apie 1918 vasario 16 d. tuomet, paskelbus Nepriklausomybės aktą, absoliučiai niekas nepasikeitė. Lietuva buvo kaizerinės Vokietijos sudėtyje, kuri apie Lietuvos valstybę nenorėjo nieko girdėti. Ir tik po pusmečio, kai subyrėjo kaizerinė Vokietija, prasidėjo valstybės kūrimo darbai. Jei nebūtų pradinio noro, tai nebūtų nieko – noras, kova už savo teises yra privaloma norint turėti savo valstybę.

Nors 1949 m. prasidėjusiose kovos už priklausomybę nepasiekė tikslo, tačiau tai niekur nedingo, tai turėjo didžiulę įtaką visai tautai.

Tai, kas vyko XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, Sąjūdžio laikais, visa tai rėmėsi partizaninėmis kovomis, tie žmonės, kurie ėjo į mitingus, buvo jų dalyvių vaikai ar anūkai. Niekas niekur nedingo. Net ir tais sovietų okupacijos dešimtmečiais nepriklausomybės siekis, kova nebuvo niekur dingusi – vis vien kažkas kažkur išlįsdavo – tai kas nors trispalvę iškeldavo, tai koks Vytis kur ant sienos atsirasdavo, tai kas ką nors parašydavo. Kova už nepriklausomybę buvo, nors užgniaužta, uždaryta, bet ji niekur nedingo, viskas buvo gyva.

Kristina Mirvienė “Rinkos aikštė”

http://www.rinkosaikste.lt/naujienos/aktualijos/kdaini-vaidmuo-nepriklausomybs-kovose-buvo-lemiamas

Read more
Lietuvos muziejai tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2019

Lietuvos muziejų asociacija jau aštuntą kartą dalyvauja tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2019. 20-oji mugė lankytojus pasitinka tema – „Po dvidešimties metų“. LMA kartu su šalies muziejais jubiliejinės mugės svečiams pristato solidžią programą: beveik dviejų šimtų penkiasdešimties pavadinimų leidinių ekspoziciją – albumai, katalogai, knygos, kompaktinės plokštelės, atvirukai, plakatų komplektai, informaciniai bukletai ir kt., kultūrinių renginių – naujausių knygų pristatymų, edukacinė paroda „Praeitis atverta ateičiai: tekstai ir vaizdai iš muziejų rinkinių“, skirta 20 metų muziejų leidybos istorijai.

Jungtiniame LMA stende 3.10, tradiciškai įsikūrusiame Litexpo rūmų 3 salėje, dalyvauja Alytaus kraštotyros, Angelų, Joniškio istorijos ir kultūros, Kauno rajono, Kėdainių krašto, Lietuvos jūrų, Lietuvos liaudies buities, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Maironio lietuvių literatūros, Marijampolės kraštotyros, Mažosios Lietuvos istorijos, Molėtų krašto ,Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės, Panevėžio kraštotyros, Raseinių krašto istorijos, Rokiškio krašto, Šiaulių „Aušros“, Trakų istorijos, Utenos kraštotyros, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų, Vytauto Didžiojo karo muziejai, Biržų krašto muziejus „Sėla“, Žemaičių muziejus „Alka“, muziejus „Duonos kelias“, tradiciškai atskiruose stenduose leidinius pristato Bažnytinio paveldo, Lietuvos dailės, Lietuvos nacionalinis, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejai ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, į renginius už mugės ribų kviečia naujausias LMA narys – MO muziejus.

Informaciją parengė LMA Viešųjų ryšių ir rinkodaros konsultantė Rasa Augutytė

Read more
Darbuotojų susitikimas su meru Sauliumi Grinkevičiumi

Vasario 8 d. muziejuje lankėsi meras Saulius Grinkevičius ir susitikimo metu diskutavo su mūsų muziejaus darbuotojais jiems rūpimais klausimais.

Read more