Kėdainių savininko Jono Kiškos prašymu 1590 m. balandžio 15 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises. Nuo tų metų Kėdainiai tapo juridiškai įteisintu miestu.

Suteikus teises, privilegijoje buvo patvirtintas miesto herbas ir antspaudas, o privilegijoje nurodyta […], norėdami parodyti Kėdainių miestelėnams didesnę mūsų malonę, dovanojame jiems jų teismo raštų ir aktų antspaudavimui tokį herbą: lauką būtent žydros spalvos, kuriame per vidurį yra pavaizduota sidabro spalvos žirgo pasaga, vadinama potkova, smaigaliais arba galais atgręžta į apačią, prie kurios du aukso spalvos kryžiai apačioje, trečiasis gi viršuje, taip pat pasagos viduryje dvi žuvis lašišas, paprastai vadinamas lasos, vieną aukštyn, kitą į apačią atsuktomis galvomis; visa tai didesniam aiškumui, kaip matyti šios privilegijos viduryje, yra nupiešta ir pavaizduota. Nuo šiol šiuo herbu minėti miestelėnai galės visada ir visais laikais naudotis, antspauduoti, prispausti visuose ir bet kokiuose svarbiausiuose reikaluose arba bylose ir aktuose, tiek uždaruose, tiek atviruose laiškuose, sprendimuose, apskritai visur, kur tik bus tam miesteliui reikalinga…

Magdeburgo teisė – kas tai?

Magdeburgo teise vadinama miestų savivaldos arba municipalinė teisė, lotyniškai skambanti ius municipale magdeburgense. Ši teisė šiaurės rytų Europos kraštuose buvo vadinama vokiečių teise (lot. ius teutonicum) arba Magdeburgo teise. Tokį vardą gavo nuo saksų miesto Magdeburgo, vaidinusio Karolio Didžiojo laikais (768–814 m) svarbų vaidmenį vokiečių ekspansijoje į rytų Europos kraštus.

Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsus XIII a. pradžios vokiečių teisės rinkinys, vadinamas Saksų veidrodžiu (vok. Sachsenspiegel, lot. speculum saxonicum). Dalį šio rinkinio sudarė miesto teisė, garantavusi miestams tam tikrą nepriklausomybę nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir feodalų. Ši teisė suteikė miestų gyventojams galimybę rinkti miestų tarybas ir kitas institucijas, kurios galėtų tvarkyti miesto administracinius, iždo ir teismo reikalus. Magdeburgo teisė miestams garantavo prekybos ir amatų apsaugą bei laisvę, kuria galėjo naudotis svetimų kraštų pirkliai ir amatininkai. Todėl miestuose, pirmiau negu kur kitur, kūrėsi svetimšalių bendruomenės.

Į Lietuvą Magdeburgo teisė atkeliavo su vokiečiu Ordinu ir per Lenkijos karalystę. Pirmasis iš Lietuvos miestų savivaldos teises 1387 m. gavo Vilnius. Lietuvoje Magdeburgo teisė išplito XVI a, klestint miestams ir miesteliams. Tuo laiku atsirado įvairūs Magdeburgo teisės rinkiniai lotynų, lenkų ir rusėnų kalbomis. Gavę Magdeburgo teises, miestai būdavo atleidžiami nuo visų mokesčių, išskyrus mokestį didžiajam kunigaikščiui, kuris buvo nustatomas pagal miesto dydį ir turtingumą. Magdeburgo teisė suvaržė vaivadų ir kitų aukštų pareigūnų savivaliavimą. Tikruoju miesto šeimininku tapo didžiojo kunigaikščio skiriamas vaitas, to paties miesto renkami burmistrai, tarybos nariai ir teismai. Gavę Magdeburgo teisę, miestų gyventojai savo lėšomis turėjo pasistatyti rotušę. Jos pavadinimas kilęs iš vokiško žodžio rathaus, reiškiančio tarybos namą.