LietuviškaiEnglish
Moksliniai tyrimai Spausdinti

2012 m.

Lietuvos partizanų bunkerio vietos Dovydų miške, Truskavos seniūnijoje kompleksiniai tyrimai.

2011 m.

Sukaupta archyvinė ir vaizdo medžiaga apie sovietų ir nacių okupacijų laikotarpį 1940-1953m. Kėdainių krašte, P.Stolypiną ir jo aplinką, XIXa. Kėdainių krašto istoriją, 1863m. sukilimą Kėdainių krašte.


2010 m.

1863 m. sukilimo muziejaus Paberžės km. Kėdainių r, teritorijos žvalgomieji archeologiniai tyrimai, 2010 m.

Žydų g. Kėdainių senamiestyje žvalgomieji archeologiniai tyrimai.


2007 m. archeologiniai kasinėjimai Kėdainių senamiestyje sklype Skongalio g. Nr.1

 

2007 m. Kėdainių senamiestyje buvo tyrinėtas sklypas Skongalio g. Nr.1. Jame numatyta pastatyti VĮ „Registrų centras„ pastatą. Tiriamas sklypas yra Kėdainių senamiesčio urbanistikos paminklo (U-35) ir archeologijos paminklo (A1813) teritorijoje. Tyrimų tikslas – ištirti kultūrinį sluoksnį, nustatyti jo sudėtį, chronologiją ir formavimosi raidą, patikrinti ar sklype nėra paminklinės vertės statybų liekanų.

 

Sklypas Skongalio g. Nr.1 yra dešiniojo kranto Kėdainių pusėje. Jis yra 50 m atstumu nuo Nevėžio upės. Sklypas šliejasi prie Didžiosios rinkos aikštės pietinių prieigų ir prie dviejų gatvių - Skongalio gatvės vakaruose ir gatvės, lygiagrečios Nevėžio upei rytuose. Sklypas yra trikampio plano, neužstatytas, užželdintas pieva ir apsodintas medžiais. Dabartinis sklypo paviršius beveik lygus, jis yra 30.05-30.50 m virš Baltijos jūros.

 

Kada suplanuotas sklypas duomenų nėra. Jis nėra paminėtas nei ankstyviausiame 1604 m. miesto inventoriaus sąraše, nei vėlesniuose XVII-XIX a. miesto inventorių sąrašuose. Manoma, kad sklypas suplanuotas XVI a. II pusėje, kada rytinėje dešiniojo kranto Kėdainių pusėje, prie Nevėžio buvo suplanuota stačiakampė Didžiosios rinkos turgaus aikštė, o iš aikštės pietrytinio kampo buvo nutiestos dvi gatvės į Skongalio priemiestį ir priemiestyje įsteigtą laivų prieplauką: viena gatvė, pavadinta Skongalio gatve, vedė į Skongalį, kita gatvė, lygiagreti Nevėžiui, vedė į prieplauką. Sklypas suplanuotas tarp abiejų gatvių, o jo šiauriniame pakraštyje, abiejų gatvių susikirtimo vietoje, buvo įrengta nedidelė aikštelė. Ji užfiksuota XIX a. miesto planuose ir XX a. I pusės foto nuotraukose.

 

Sklypas tyrinėtas, kasant 4x5 m, 2x6 m, 1,6x5,6 m perkasas. Viso iškastos septynios perkasos, ištirtas 120,2 kv. m plotas: keturios perkasos iškastos sklypo viduryje, dvi vakariniame sklypo pakraštyje, prie Skongalio gatvės ir viena rytiniame sklypo pakraštyje, prie gatvės, lygiagrečios Nevėžio upei. Atkastas 100-170 cm storio kultūrinis sluoksnis su V horizontais. Ankstyviausias kultūrinio sluoksnio horizontas datuotas XV-XVI a, vėlyviausias XX a. I puse.

 

Pirminį natūralų paviršių sklype sudaro Nevėžio slėnio sąnašos ir slėnyje buvusių užpelkėjusių daubų nuosėdos. Slėnio sąnašos, kurias sudaro šviesiai pilkas aliuvinis priesmėlis atkastos 1,60 m gylyje nuo dabartinio paviršiaus. Užpelkėjusių daubų nuosėdas, kurias sudaro šviesiai pilkas aliuvinis priesmėlis ir žalsvai pilkas šlynas atkastos 2,06-2,20 m gyliuose nuo dabartinio paviršiaus. Atkasti sluoksniai liudija, kad natūralus paviršius sklypo Skongalio g. Nr. 1 vietoje buvo banguotas: pietvakarinėje, pietinėje ir rytinėje dalyse buvo negilios užpelkėjusios ir pašlapusios daubos. Jos pradėtos užpylinėti XVI a., o baigtos XVII a. viduryje

 

Ankstyviausias kultūrinis sluoksnis datuotas XV-XVI a. Jį sudaro 10-20 cm storio juodžemis, persimaišęs su priesmėliu. Sluoksnis atkastas šiaurinėje sklypo dalyje, kuri buvo iškili ir sausa. Statybų liekanų sluoksnyje nerasta. Sprendžiant iš sluoksnio, sklypo paviršius XV-XVI a. buvo 1,30 m žemiau dabartinio.

 

Ankstyviausios sklypo užstatymo liekanos datuotos XVII a. Jas sudaro niveliaciniai statybinio laužo sluoksniai, kiemo, buvusio sklypo viduryje ir įvažiavimų į kiemą grindinių sluoksniai bei aikštės tarp dviejų gatvių (Skongalio g. vakaruose ir gatvės, lygiagrečios Nevėžio upei rytuose) grindinio fragmentas. Sklypo paviršius XVII a. buvo 1,10 m žemiau dabartinio. Užstatymo liekanų XVII a. horizonte nėra. Jas sunaikino XIX a. statybos. Tikriausiai, kad XVII a. sklype stovėjo mediniai pastatai. Sprendžiant iš kiemo grindinio liekanų ir įvažiavimų į kiemą grindinių sluoksnių, pastatai stovėjo prie abiejų gatvių ir prie grįstos aikštės, buvusios šiauriniame sklypo pakraštyje. Į kiemą buvo įvažiuojama iš aikštės ir iš Skongalio g.

 

Manoma, kad XVII a. suformuotas trikampis sklypo planas ir sklypo užstatymo pobūdis išliko iki I Pasaulinio karo. Šią prielaidą iš dalies patvirtina XIX a. pabaigos ir XX a. I pusės radiniai: pastatų pamatai, grįsto kiemo sklypo viduryje ir įvažiavimų į kiemą sluoksniai bei grįstos aikštelės tarp dviejų gatvių šiauriniame sklypo pakraštyje liekana.

 

Sprendžiant iš atkastų pamatų ir grindinių fragmentų, XIX a. pabaigoje ir XX a. I pusėje sklype stovėjo keturi stačiakampio plano mediniai pastatai. Jie buvo 7x16,8 m; 7x16,2m; 9x21 m ir 5,9x11m dydžio. Du mediniai pastatai stovėjo prie Skongalio g., o du prie gatvės, lygiagrečios Nevėžio upei. Vieno pastato galinis fasadas buvo atsuktas į Skongalio g, kito į gatvę, lygiagrečią Nevėžio upei, o dar dviejų pastatų galiniai fasadai atsukti aikštę tarp dviejų gatvių. Sklypo viduryje buvo lauko rieduliais grįstas kiemas su grįstais įvažiavimais iš aikštės tarp dviejų gatvių ir iš Skongalio g. Kiemo paviršius buvo 0,70-0,80 m žemiau dabartinio paviršiaus. Manoma, kad mediniuose pastatuose veikė smuklės ir karčemos, kadangi viename iš buvusių pastatų atkasti varyklos pamatai.

 

Po II Pasaulinio karo sklype stovėjo du mediniai pastatai, o didesnė sklypo dalis buvo tuščia. Sklypas tapo tuščias praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje.

 

Didžiausią atkastų radinių dalį sudaro XVII-XIX a. buitinės keramikos šukės, o vertingiausi radiniai – XIX a. pabaigos – XX a. I pusės kiemo, įvažiavimų į kiemą ir aikštelės tarp dviejų gatvių grindinių fragmentai. Jie buvo užkonservuoti: užpilti švariu smėliu ir uždengti drėgmei, ir šalčiui atsparia plėvele. Grindinius siūloma restauruoti ir pritaikyti prie naujo sklypo užstatymo. Jie žymės XIX-XX a. I pusės sklypo paviršių, bus autentiški praeities reliktai. Naują sklypo užstatymą siūloma formuoti pagal XIX a. pabaigoje- XX a. I pusėje buvusį užstatymą.

 

                                      Algirdas Juknevičius (archeologas)

 



2007 m. archeologiniai kasinėjimai buvusioje Kėdainių dvarvietėje, sklype J.Basanavičiaus g. Nr. 24

 

2007 m. buvusioje Kėdainių dvarvietėje, sklype J. Basanavičiaus g. Nr. 24 buvo kasinėtas plotas prie pietinių Kultūros centro prieigų. Jame numatyta pastatyti Kultūros centro priestatą.

 

Kultūros centro teritorija suformuota ant dešiniųjų Nevėžio ir Smilgos upių aukštutinių terasų. Ji suformuota tarp Dvaro gatvės vakaruose, skersgatvio, einančio statmenai Dvaro gatvei pietuose, Nevėžio terasos šlaito rytuose ir Smilgos terasos šlaito šiaurėje.

 

Kultūros centro teritorija XVI-XIX a. priklausė Kėdainių dvarui. Dvaro teritorija suformuota maždaug 1535-1537 m. Tais metais dvaras, priklausęs Kėdainių savininkams Radviloms, iš kairiosios Nevėžio pusės buvo perkeltas į dešiniąją ir pastatytas ant aukštutinių Nevėžio, ir Smilgos upių terasų.

 

Pirmasis šaltinis apie Kėdainių dvarą yra 1604 m. miesto inventoriaus sąrašas. Jame aprašyti dvaro pastatai: minimi seni, bet geros būklės mediniai pastatai, dengti malksnomis. Po kai kuriais pastatais buvo sumūryti rūsiai, o vienas, kitas pastatas, tikriausiai, buvo fachverkinis, kadangi šaltinyje pavadintas „prūsišku mūru“. Kur stovėjo dvaro pastatai neaišku, jų vietos inventoriaus sąraše nenurodytos. Dvaro teritoriją nuo miesto juosė medinė tvora su mediniais vartais. Tvora ir vartai buvo dengti malksnomis.

 

XVII a. viduryje kunigaikštis Jonušas Radvila, norėdamas Kėdainius padaryti Biržų kunigaikštystės sostine, pradėjo statyti puošnius rezidencinius dvaro rūmus. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iki 1655 m. kovo pradžios dvaro rūmai nebuvo pilnai užbaigti, o užbaigtųjų dalyje buvo įrengti prabangūs interjerai, kuriuos puošė paveikslai ir meno kūriniai. 1655-1658 m. neužbaigtus dvaro rūmus niokojo Jonušui Radvilai priešiškai nusiteikusių didikų kariuomenių daliniai. Nuniokotus rūmus 1664-1668 m. ėmėsi atstatyti Kėdainių savininkas Boguslavas Radvila. Ar jis juos atstatė žinių nėra.

 

1704 m. birželio mėnesį dvaro rūmus ir ūkinius trobesius apiplėšė, ir susprogdino švedų kariuomenės dalinys, vadovaujamas generolo Adamo Liudviko Levenhaupto.

 

 

XIX a. viduryje dvaro teritorija tapo carinės Rusijos nuosavybė. Detaliame 1869 m. miesto plane ji pažymėta „privačia valda, konfiskuota valstybės nuosavybėn“. XIX a. pabaigoje, pasak amžininkų, buvusioje dvaro teritorijoje styrojo rūmų griuvėsiai. Tuo laiku pietinė teritorijos dalis atiteko stačiatikių cerkvei, o didesnė šiaurinė dalis buvo miesto nuosavybė.

 

Tarpukariu dvaro teritorija buvo perplanuota: pietinėje ir vakarinėje teritorijos dalyse suformuoti miestiečių sklypai, o šiaurinė ir rytinė dalys buvo miesto nuosavybė. Miestiečių sklypams suformuotoje teritorijoje suplanuotos dabartinės Klevų ir Dvaro gatvės, ir skersgatvis statmenai Dvaro gatvei. Jis miestiečių sklypus skyrė nuo miesto savivaldybei priklaususios teritorijos. Pastarosios rytinėje dalyje, prie Nevėžio terasos šlaito buvo pastatytas medinis miesto pradinės mokyklos pastatas, o prie jo 1940 m. sumūryta, bet neužbaigta modernios architektūros miesto pradinė mokykla. Ją 1944 m. susprogdino naciai. Susprogdintos mokyklos vietoje 1961 m. pastatytas dabartinis Kultūros centras, o prie jo suformuotas didelis sklypas, J. Basanavičiaus g. Nr. 24.

 

Užstatomoje vietoje iškasta 10 įvairaus dydžio perkasų, ištirtas 137 kv. m plotas. Atkastas 16-44 cm storio kultūrinis sluoksnis. Apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas datuotas XVII a., o viršutinis XX a. I puse.

 

Pirminį natūralų paviršių tiriamoje vietoje sudaro 14-20 cm storio rausvas aliuvinis priesmėlis su priemolio priemaiša. Jis atkastas 0,65 m gylyje nuo dabartinio paviršiaus, kuris yra 43,54-43,64 m virš Baltijos jūros. Rausvas aliuvinis priesmėlis yra šaltinių ir polaidžių vandenų, tekėjusių iš aukštesnių Nevėžio terasos vietų, sąnašos. Po aliuviniu priesmėliu slūgso kietai susluoksniuotas rausvos spalvos moreninis priemolis su kalkakmenio priemaiša. Abu sluoksniai yra Nevėžio aukštutinės terasos natūralių sluoksnių viršutiniai horizontai.

 

Kultūrinis sluoksnis atkastas vakarinėje tiriamo ploto dalyje 0,24-0,26 m gylyje nuo dabartinio paviršiaus. Jį sudaro 16-44 cm storio sumintas juodžemis su akmenukais ir kietai sumintų akmenukų luobais. Sumintas juodžemis ir kietai sumintų akmenukų luobai yra negrįsto kiemo sluoksnis, kuriame nėra tarpsluoksnių, o radinių labai mažai. Apatinis kiemo sluoksnio horizontas susiformavo XVII a, o viršutinis XX a. I pusėje. Didesnėje iškasto ploto dalyje kultūrinis sluoksnis sunaikintas. Jis sunaikintas 1940 m., statant Kėdainių pradinės mokyklos pastatą: kasant pamatų duobę ir liejant betoninius pamatus.

 

Statybų liekanų, ankstesnių nei XX a. I pusė iškastame plote nėra.

 

Archeologinių kasinėjimų duomenys liudija, kad pietinėje Kultūros centro teritorijos dalyje, XVII-XIX a. buvo dvarvietės kiemas, o XX a. I pusėje pradinės mokyklos kiemas. Sprendžiant iš kasinėjimų ir istorinių šaltinių, Kėdainių dvaro rūmai ir dvaro ūkiniai pastatai stovėjo už dabartinės Kultūros centro teritorijos. Jie stovėjo į pietus nuo dabartinės teritorijos už XX a. I pusėje statmenai Dvaro gatvei suplanuoto skersgatvio, kuris Kultūros centro teritoriją skiria nuo privačių sklypų. Privatūs sklypai dvaro rūmų vietoje suplanuoti ir apstatyti XX a. I pusėje.

 

                                       Algirdas Juknevičius (archeologas)

 



Kėdainių senamiesčio archeologiniai tyrinėjimai

Senamiesčio kultūrinio sluoksnio tyrinėjimas, tyrinėjimo duomenų publikavimas, archeologinių radinių kaupimas ir mokslinė jų analizė yra viena Kėdainių krašto muziejaus mokslinės veiklos sričių.
Kėdainių senamiesčio kultūrinis sluoksnis pradėtas kasinėti nuo 1986 m. Per dvidešimt kasinėjimų metų ištirtas apie 3 ha dydžio plotas iš 87 ha ploto, kuri užima visas senamiestis ir kurio ribos paskelbtos paminklinėmis.
Senamiesčio kultūrinio sluoksnio tyrinėjimai turi ne tik pažintinę reikšmę, bet ir praktinę vertę. Atkastos išnykusių sklypų ribos, pamatų liekanos ir rūsiai, gatvių ir aikščių grindiniai teikia svarbių duomenų rengiant senamiesčio kvartalų ir atskirų sklypų regeneracijos projektus, restauruojant senus ir statant naujus pastatus.
Kasinėjant atskiras senamiesčio teritorijas nustatinėjamas ne tik kultūrinio sluoksnio storis ir sudėtis, jo išplitimo ribos arba jo formavimasis daugiau kaip per 600 metų laikotarpį, per kurį gyvuoja Kėdainiai, bet ir fiksuojama bei tyrinėjama sudėtis bei struktūra natūralių sluoksnių, susiklosčiusių Nevėžio slėnyje ir ant viršutinių upės terasų. Tai leidžia nustatyti Kėdainių vietovės reljefą iki įsikuriant žmonėms ir atsakyti į klausimą, kada žmonės apsigyveno dabartinių Kėdainių vietoje, ir kodėl gyventi jie pasirinko šią Nevėžio slėnio vietą.
Senamiesčio kultūrinis sluoksnis yra vienas pagrindinių šaltinių, padedančių geriau pažinti Kėdainių istorinę raidą, čia gyvenusių žmonių ūkinę veiklą, buitį ir kultūrą. Lemiamos reikšmės kultūrinio sluoksnio tyrinėjimo duomenys turi sprendžiant Kėdainių atsiradimo, pirminio užstatymo, sklypų planavimo ir miestiečių buities problemas.
Nuo 1986 iki 1990 m. Kėdainių senamiestyje buvo atliekami žvalgomojo pobūdžio kasinėjimai, o nuo 1990 m. pradėti didesnės apimties tyrinėjimai: 1990–1991 m. Senosios rinkos pietiniame pakraštyje ištyrus 688 kv. m plotą, atkastos XVI – XIX a. mūrinių ir medinių pastatų liekanos; 1992 m. Radvilų ir Skongalio gatvių kampe ištyrus 985 kv. m plotą atkasti XIV - XV a. medinės gyvenvietės fragmentai, 1992–1998 m. tyrinėti sklypai prie pagrindinių senamiesčio gatvių prieigų, nustatyti jų dydžiai ir apstatymo pobūdis.
Nuo 1999 m Kėdainių senamiestyje pradėti tyrinėti architektūros paminklai: 1999 m. buvo tyrinėta XVII–XIX a. Šviesioji gimnazija, 2002–2003 m. - XVIII–XIX a. sinagogų komplekso pastatai, 1998 ir 2004 m.- škotų Štiglio ir Arneto namai. Archeologinių kasinėjimų duomenys buvo pritaikyti restauruojant šiuos pastatus.

Archeologas Algirdas Juknevičius

Etnografiniai tyrinėjimai

Kėdainių krašto muziejuje didelis dėmesys skiriamas etniniam paveldui. Didelis dėmesys skiriamas, kad išliktų mūsų krašto paveldas, kad būtų jo tąsa. Kiekvienais metais organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos bei užrašinėjama medžiaga iš pavienių pateikėjų.
Šiandieną labai svarbu, kad sukaupta medžiaga netaptų vien archyvinė vertybė. Todėl šalia fiksavimo stengiamasi išsaugoti etninį paveldą, rūpintis jo plėtra, ieškoma atitinkamų sklaidos būdų.
Unikaliausi, įdomiausi išlikusių papročių, tautosakos, tikėjimo pavyzdžiai aprašomi rajoninėje spaudoje, vietinėse televizijos bei radijo laidose daug kalbama apie Kėdainių krašto etninę kultūrą. Prieš porą metų autentiškiausią medžiagą pradėta spausdinti ir respublikinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnuos“, „Liaudies kultūroje“, „Ūkininke“.
Rajono folklorinių ansamblių repertuare pirmumas teikiamas regiono folklorui. Tad jų repertuaras nuolat papildomas Kėdainių krašto muziejuje saugoma žodinę liaudies kūryba.
Kultūros darbuotojai, pedagogai taip pat vis labiau gilinasi į savo regioninę kultūrą, pasinaudodami surinkta medžiaga praturtina renginius, integruoja pamokose, realizuoja projektiniuose užmanymuose.
Kėdainių krašto muziejuje vykdoma etnokultūrinė edukacinė veikla, vedamos pamokėlės, įgyvendinami projektai. Pamokėlių metu moksleiviai ne tik susipažįsta su etnografija, bet išsamiau susipažįsta su savo krašto papročiais, tautosaka, tikėjimais, klausosi bei mokosi dainuoti dainų, žaisti žaidimų, ratelių.

Muziejininkė ir etnografė Regina Lukminienė
 

2006 m. mokslinė veikla

Tarptautinė istorikų ir archeologų konferencija Sankt Peterburge

2006 m. gruodžio 4-8 d. Kėdainių krašto muziejaus archeologas Algirdas Juknevičius dalyvavo tarptautinėje istorikų ir archeologų konferencijoje Sankt Peterburge (Rusija), kurią organizavo Rusijos Mokslų Akademijos Materialinės kultūros institutas. Konferencijoje buvo gvildenamos Lietuvos ir šiaurės vakarų Rusijos istorijos ir archeologijos problemos. A. Juknevičius skaitė pranešimą „Škotų bendruomenė Kėdainiuose XVII- XVIII a.“

2006 m. archeologiniai kasinėjimai M. Daukšos viešosios bibliotekos kieme
2006 metų liepos ir rugpjūčio mėnesį Kėdainių senamiestyje buvo tyrinėtas M. Daukšos viešosios bibliotekos kiemas, Didžioji rinka Nr. 9 ir Nr. 11. Ištyrus 208 m2 dydžio kiemo plotą nustatyta:

  • pirminis natūralus paviršius arba įžemis slūgso 1,20 m gylyje. Jį sudaro tamsiai pilkos spalvos aliuvinis priesmėlis, kuris yra Nevėžio senvagės nuosėdos. Senvagės priesmėlio nuosėdos kietai susluoksniuotos. Jos skleidžia aitrų dumblo kvapą.
  • kultūrinis sluoksnis atkastas 0,4 m gylyje. Jis yra 0,8 m storio, susiformavęs iš dviejų horizontųapatinio, datuoto XIV – XV a ir viršutinio, datuoto XVI – XVIII a.
  • apatinis kultūrinio sluoksnio horizontas atkastas 0,8-0,9 m gylyje. Jis yra 0,3-0,4 m storio, susiformavęs iš šviesiai pilkos spalvos priesmėlio ir juodžemio intarpų sluoksnio. Priesmėlio sluoksnyje aptikta smulkių medžio angliukų, medinių kuoliukų žymių, degto molio ir molio tinko trupinių bei XIV – XV a. puodų šukių. Medinių kuoliukų žymės yra tvorų liekanos, o degto molio ir molio tinko trupiniai – molinių židinių, stovėjusių mediniuose namuose, likučiai. Jie liudija, kad XIV – XV a. dabartiniame M. Daukšos viešosios bibliotekos kieme stovėjo mediniai namai su molio židiniais, o sklypų ribas žymėjo žabais pintos tvoros.
  • viršutinis kultūrinio sluoksnio horizontas atkastas 0,4 m gylyje. Jis yra 0,4-0,5 m storio, susiformavęs iš juodžemio sluoksnio. Sluoksnis datuotas XVI – XVIII a.  Jame atkasta sudegusių ir sutrūnijusių rąstų liekanų, krosnies griuvenų, statybinės ir buitinės keramikos fragmentų, ir monetų lobis, kurį sudaro 603 variniai Jono Kazimiero šilingai. Radiniai liudija, kad XVI – XVIII a. dabartiniame M. Daukšos viešosios bibliotekos kieme stovėjo mediniai namai, kurie galiniais fasadais buvo atsukti į Nevėžio upę.
  • tiriamoje kiemo vietoje atkasti XVII ir XVIII a. mūrinių pamatų fragmentai, XX  a. pradžios rūsys ir XX a. II pusės betoniniai pamatai. Pamatai ir rūsys be aiškios planines struktūros ir apnaikinti XX a. statybų, todėl nėra paminklinės vertės. XX a. pradžios rūsys prastai sumūrytas ir apnaikintas XX a. II pusės statybų. Rūsys taip pat nėra paminklinės vertės.


2006 m. archeologiniai kasinėjimai sklype Senoji gatvė Nr. 18, Kėdainių senamiestyje

2006 metais Kėdainių senamiestyje, sklype Senoji gatvė Nr.18 buvo atkasti du mūriniai rūsiai. Vienas rūsys mūrytas XIX a. viduryje, o kitas – XVI a. pabaigoje ir yra seniausias mūrinis statinys dešiniojo kranto Kėdainių pusėje.

XIX a.rūsys atkastas Senosios rinkos aikštės ir Senosios gatvės kampe.

Rūsys yra stačiakampio plano, 13,9 m ilgio lygiagrečiai Senajai rinkos aikštei ir 7,5 m pločio lygiagrečiai Senajai gatvei. Jis yra dviejų patalpų su dviem laiptinėmis. Pagrindinė skliautuota rūsio laiptinė su tambūru mūryta prie mažosios patalpos, o  kita laiptinė - neskliautuota ir be tambūro - mūryta didžiojoje rūsio patalpoje. Abi laiptinės į rūsį veda iš Senosios rinkos aikštės.

Abi rūsio patalpos perdengtos pusiau cilindriniu skliautu, mūrytu per plytos plotį. Perdangos aukštis nuo rūsio akmenų grindų – 2,4 m.

Rūsio sienos mūrytos iš stambių ir vidutinio dydžio lauko riedulių ir plytų kurių vidutiniai dydžiai -  27,5-27,9 x 13,5-14,5 x 6,2-7,1 cm, o jų šonuose padarytos išilginės braukos. Plytos būdingos XVII a. Jos surinktos ir rūsio mūre panaudotos iš apleistų arba apgriuvusių XVII a. pastatų.

Rūsys mūrytas po stačiakampio plano 20,9x7,5 m dydžio namo rytine dalimi. Namas statytas 1821-1869 metais pietiniame tuometinės Senosios rinkos aikštės pakraštyje. Jis užfiksuotas 1889 metų nuotraukoje, kurioje matyti, kad namas buvo mūrinis, vieno aukšto su mansarda ir stačiu dvišlaičiu stogu, dengtu skiedromis. Namas nugriautas po II Pasaulinio karo, o skliautuotas rūsys apgriautas ir užpiltas statybiniu laužu, ir šiukšlėmis.

 

XVI a. rūsys atkastas 7,5 m į pietus nuo Senosios rinkos aikštės pietinės kraštinės ir 12,4 m į vakarus nuo Senosios gatvės. Jis atkastas prie XIX a. viduryje mūryto namo su skliautuotu rūsiu.

Rūsys yra kvadratinio plano 7,24 x 7,55 m dydžio, vienos patalpos su skliautuota laiptine ir skliautuotu tambūru. Rūsio patalpa 6,35 x 6,65 m dydžio ir 2,7 m aukščio.

Vakarinėje patalpos sienoje sumūryta 1,20 m pločio, 1,0 m aukščio ir 0,60 m gylio skliautuota niša, o pietinėje sienoje – 0,7 m pločio švieslangis. Švieslangis beveik sunaikintas. Išliko tik apatinės jo dalies fragmentas.

Rūsio laiptinė ir tambūras mūryti rytinėje patalpos dalyje Laiptinė yra 1,3 m pločio ir 4,60 ilgio, o tambūras – 1,3 pločio, 2,05 m ilgio ir 2, 25 m aukščio. Laiptinė ir tambūras į rūsio patalpą veda iš pietų.

Rūsio sienos 0,9-1,1 m storio, mūrytos iš stambių lauko riedulių. Lauko rieduliai plokšti 0,9 x 1,3 x 0,3-0,5 m skersmens, dėti eilėmis ir surišti riebiu kalkių skiediniu. Tarpai tarp lauko riedulių vietomis mūryti iš plytų.

Viršutinė rūsio sienų dalis mūryta iš plytų. Ant jų buvo padėtos rūsio perdangos sijos. Apatinė rūsio sienų dalis platesnė per 0,2 m už sienas ir remiasi į natūralų smėlio, smulkaus žvyro ir žvirgždo sluoksnį, kuris suneštas Nevėžio upės.

Rūsio grindys stambių ir vidutinio dydžio lauko riedulių. Lauko rieduliai dėti ant natūralaus Nevėžio sąnašų sluoksnio. Jie yra 2,7 m žemiau buvusios rūsio  perdangos. Taigi, rūsio patalpa buvo 2,7 m aukščio.

Rūsio laiptinės ir tambūro siena 0,55 m storio, mūryta iš raudonų ir gerai išdegtų plytų, kurių vidutiniai dydžiai - 25,1-28,4 x 12,8-15,6 x 8,3-7,4 cm. Plytų šonuose išilgai ir skersai padarytos braukos. Plytos rištos renesansiniu būdu. Laiptinės skliautas mūrytas “eglute” per plytos plotį, o tambūro skliautas pusiau cilindrinis, mūrytas taip pat per plytos plotį.

Laiptinės tambūro durų, vedančių į rūsio patalpą, anga skliautuota, 1,82 m aukščio nuo slenksčio ir 1,07 m pločio. Durų angos pakraštyje išliko geležiniai durų viriai.

Laiptinės laiptai mūryti iš šonais paguldytų ir stačiai padėtų plytų, rištu kalkių skiediniu Tambūras grįstas stambiais ir vidutinio dydžio lauko rieduliais.

Rūsys datuotas XVI a. pabaiga. Jo statybos datą liudija kvadratinis planas, gotikinis ir renesansinis mūras, balkinis perdengimas bei mūro tinke rastas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto III Vazos sidabrinis šilingas su 1599 metų data.

Rūsys ir ant jo stovėjęs kvadratinio plano dviejų aukštų namas XVI a. pabaigoje ir XVII a. I pusėje buvo Senosios rinkos turgaus aikštės viduryje. Nepatvirtintais, tačiau ir nepaneigtais duomenimis name buvo įsikūrusi pirmoji Kėdainių rotušė, o rūsyje – rotušės kalėjimas.

Rūsys užpiltas ir nenaudotas XVII a. II pusėje - jis užpiltas ir nenaudotas po gaisro. Mūrinis namas, stovėjęs ant rūsio, buvo atstatytas ir sujungtas su kitu namu, mūrytų prie Senosios gatvės.

Tautosakos rinkimas

Vyr. muziejininkė – etnografė Regina Lukminienė fiksavo tautosaką ir papročius Beinaičių ir Akademijos kaimuose. 2006 06 mėn.

Mokslinė konferencija Molėtuose
Direktorius R. Žirgulis skaitė pranešimą „Kėdainiai: Radvilų periferija ar centras?“ mokslinėje konferencijoje „Kunigaikščių Radvilų istorija ir atradimai“, vykusioje 2006 11 15 Molėtuose.



2005 m. mokslinė veikla

 
Muziejininkė Jūratė Nekrašienė skaitė pranešimą „Kėdainių krašto muziejaus veikla XVIII a. karmelitų vienuolyno pastate“ VIII muziejų mokslinėje konferencijoje „Muziejai istoriniuose pastatuose“ (Vilnius). 2005 04 28.

Vyr. muziejininkė – etnografė Regina Lukminienė dalyvavo ekspedicijoje „Žmogus ir gyvenamoji aplinka Bartkūniškio, Akademijos, Medėkšių, Devynduonių kaimuose“. 2005 06 13-27.

Direktorius R.Žirgulis dalyvavo rengiant Kėdainių turistinio įvaizdžio formavimo galimybių studiją. 2005 06 – 09 mėn.

Archeologas Algirdas Juknevičius skaitė pranešimą „Kėdainių urbanistikos raida XIV – XVII a.” tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos ir Rusijos Šiaurės Vakarų regiono miestų tapatybė” Lietuvos istorijos institute 2005 09 20.

Vyr. muziejininkė – etnografė Regina Lukminienė pateikė darbą respublikiniam Lietuvos liaudies kultūros centro organizuotame respublikiniame konkurse „Etniniai kultūros šaltiniai. Žmogus ir gyvenamoji aplinka. 2005 m. lapkričio mėn.

Daugiakultūrio centro administratorė Audronė Pečiulytė skaitė pranešimą „Kėdainiai – provincijos fenomenas“ tarptautinėje konferencijoje „Daugiakultūris Lietuvos miestų paveldas: istorinė patirtis, šiandiena ir ateities perspektyvos“ (Vilnius). 2005 12 15

                   
12
 
90