muziejus1

Kedainių krašto muziejus

muziejus2

Daugiakultūris centras

muziejus3

Evangelikų reformatų bažnyčia

muziejus4

Tradicinių amatų centras

muziejus5

V. Ulevičiaus muziejus

muziejus6

1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje

Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Naujienos
Agurkų verslo pradžia Lietuvoje ir Kėdainių krašte

Kėdainiai vadinami Lietuvos agurkų sostine. Šis įvaizdis kėdainiečius lydi nuo mažų dienų, į kurią šalies vietą jie benuvažiuotų. Kraštas garsėjo žirgininkyste, sodininkyste, įvairiais amatais, tačiau juos nurungė agurkų verslas, klestėjęs čia carinės Rusijos laikais, tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu.

 Į Europą agurkai atkeliavo iš Indijos arba Egipto ir pirmiausia pateko į antikinę Graikiją. Medikams paskelbus, kad jie yra naudingi sveikatai, o žmonėms gerai įvertinus jų skonį, agurkai pradėjo populiarėti visame pasaulyje. XIV–XV amžių sandūroje Vytautas Didysis iš pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščių parsivedė daugybę karaimų belaisvių. Šie su Juodosios jūros baseino graikais betarpiškai bendravo jau ne vieną amžių, tad agurkai jiems buvo tradicinė daržovė. Istorikės H. Kobeckaitės duomenimis, Trakuose, kur buvo karaimų centras, agurkai minimi jau 1428 metais. Pasakojama, kad ruošdamiesi kelionei į valstybės metropolį, karaimai pasiėmė įvairių augalų sėklų, tarp jų – ir agurkų. Karaimai, garsėję kaip kariai, XVII a. ima prarasti Lietuvos valdovų dovanotas žemes ir karinį statusą valstybėje, o pagrindinis „šios doros izraelitų genties pragyvenimo šaltinis tapo daržai, visų pirma agurkai“ (V. Sirokomlė, „Kelionės po Lietuvą iš Vilniaus“).

Daržininkyste vertėsi ir totoriai. Jų atsiradimo Lietuvoje istorija yra panaši į karaimų. Savo daržuose jie augino ne tik agurkus, bet ir burokėlius, svogūnus, kopūstus, sėtinius, morkas ir mokėjo užauginti puikų derlių.

Vidurio-Šiaurės Lietuvos regione karaimai jau nuo XIV–XV a. gyveno Upytės pavieto Krekenavos ir Naujamiesčio apylinkėse. Didelė tikimybė, kad iš šių apylinkių Nevėžio upe netoli esančius Kėdainius pasiekė ne tik agurkai, bet ir jų auginimo technologijos. Juo labiau, kad iš šiauriniame Nevėžio baseine gyvenusių karaimų užauginti agurkai pasiekdavo rytines Baltijos jūros ir net Skandinavijos rinkas.

Daržai Kėdainių inventoriuose

Pirmosios žinios apie daržininkystės tradicijas Kėdainių krašte siekia XVII a. Karaliaus Jono Sobieskio laikais (1674 m.) Kėdainių dvaro valdose esančiam Pelėdnagių kaimui priklausė 39 valakai (833 ha) žemės. Šešis valakus kaimo gyventojai „šmotais“ buvo pasidaliję tarpusavyje, ir net penkiuose iš jų (nors ir neištisai) buvo auginamos daržovės. Tokį didžiulį plotą užimantys daržai negalėjo būti skirti vien asmeninėms reikmėms. Tikėtina, kad daržininkystė šiose apylinkėse nuo seno buvo ir pagrindinis, ir pagalbinis verslas. Kaime sklypus turėjo ir miestiečių šeimos.

Raštininkų, sudarinėjusių kunigaikščių valdų inventorius, visiškai nedomino, kokias daržoves savo reikmėms augino Kėdainių miestiečiai ar dvaro valstiečiai, todėl jų nefiksavo. Kiekvienas valakininkas turėjo po 3 margus sodybai ir daržui, tačiau svarbiausia buvo tai, kad būtų atliktas lažas ar laiku sumokėtas činšas. Ir vėlesniuose dvarų ir palivarkų inventoriuose galima pamatyti, kad daržovėms skiriami nemaži žemės plotai ir miestiečių priemiestiniuose daržuose, ir kaimų valstiečių rėžiuose.

Duoklių Kėdainių dvarui sąrašuose minimi grikiai, medus, kiaušiniai ir kt., tačiau agurkai – ne. Daržovės paprasčiausiai nebuvo laikomos svarbiu pajamų šaltiniu. Dvarų klestėjimo pamatas buvo javų auginimas. Todėl inventorių sudarytojai stropiai skaičiuodavo žiemkenčių, miežių ir kviečių pūrus, minėdavo vieną kitą statinę žirnių ir pupų, o visas kitas kultūras įvardydavo bendriniu daržovių pavadinimu.

Atidžiau pavartę inventorius, jau patį pirmąjį žinomą Kėdainių dvaro valdų aprašą, sudarytą 1604 m., rasime miestiečių Ogurkų pavardę. Ogurkas nuomojo namą Skongalio gatvėje, kitas – Grigas Agurkas mokėjo 15 kapų grašių už namą Nevėžio gatvėje. „Daržovinės“ kilmės pavardės retos tuo laikotarpiu (prie jų galima dar priskirti Ridiko ir Pupos pavardes).

Agurkų populiarėjimas XIX amžiuje

XIX a. ūkininko mitybos pagrindą sudarė miltiniai patiekalai. Mums taip įprastas raugintas agurkas buvo retenybė – žiemai dažniausiai buvo raugiamos statinės burokų ir kopūstų.

Agurką galima laikyti miestiečio valgiu, nes norint pragyventi iš jų auginimo, būtina sąlyga yra miesto artumas. Pavyzdžiui, daržininkyste plačiai vertėsi Trakų ir Panevėžio apylinkių karaimai, Vilniaus apylinkių totoriai.

XIX a. antroje pusėje Kėdainiai sparčiai augo, didėjo vartotojų poreikiai. Mieste daugėjo žydų: 1873 m. jie sudarė apie du trečdalius miesto gyventojų. 1899 m. mieste buvo 138 registruoti daržininkai. Sklypus daržams daržininkai nuomojosi iš kitų žemės savininkų ar naudotojų. Visuomeninės žemės dešimtinė (1,0925 ha) miestiečiams tuo metu buvo nuomojama už 10–15 rublių.

 Nuo šio laikotarpio žydai pradeda dominuoti agurkų auginimo versle. Tai nulėmė kelios priežastys. Pirma, perpildytame amatininkų mieste daržininkystė ir sodininkystė buvo natūrali išeitis gelbėjantis nuo gręsiančio skurdo, lydėjusio dažną užsiimantį ne žemės ūkiu. Uždarbis iš šio verslo nebuvo labai didelis, blogo derliaus metais kartais neužtekdavo net nuomai už sklypus. Kėdainių mokytojas I. Ptaškinas 1899 m. rašė, kad daržininkai „…visą vasarą rausiasi daržuose kaip kurmiai – sėja, sodina, ravi visi sukaitę, suplukę, bet pelno gauna labai mažai.“

Žydų mityboje agurkas užėmė labai tvirtas pozicijas. XX a. pirmos pusės tekstuose, kuriuose aprašomas žydų gyvenimas ir buitis, paprastai minimos ir žydų parduotuvės. Vienas iš pagrindinių didesnių miestų parduotuvių atributų buvo statinės su sūdytais agurkais.

Augintojai ir pirkėjai

Kita agurkų augintojų kategorija buvo ne miestuose gyvenę kumečiai (dar vadinti „daržininkais“), iš palivarko naudmenų ar valstiečių žemės gaudavę 3–7 dešimtinių žemės sklypą, kurį įdirbdavo savo arba dvarininko gyvuliais ir padargais. Užaugintas daržoves jie realizuodavo vietinėse rinkose, taip prisidurdami vieną kitą rublį prie savo vargano užmokesčio už darbą dvarų ūkuose.

Kėdainių apylinkėse daržai plytėjo Nevėžio, Smilgos, Obelies, Šerkšniaus, Šušvės ar kitų upelių pakrantėse ir terasose. Juos dažnai naikino vasaros potvyniai bei gausūs lietūs, kartais užeidavę birželio ar liepos mėnesiais.

Daržininkai savo produkciją parduodavo ne tik vietos ar Lietuvos turguose, veždavo į Liepoją, Mintaują (dab. Jelgavą), Rygą. Postūmį prekybos plėtrai davė 1871 m. šalia miesto nutiestas Romnų–Liepojos geležinkelis, kuris Kėdainius sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ryga, Liepoja, Maskva, Gudijos ir Ukrainos miestais. Žinoma, kad 1896 m. iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2 322 pūdai (38 035 kg), o 1897 m. į Liepoją – jau 10 vagonų agurkų.

Kėdainių rajone Josvainių miestelio gyventojai Vainauskai pasakojo, kad ten gyvenusios apie 20 žydų šeimų daugiausiai vertėsi prekyba. Parduotuves ir žemę nuomojosi. Šušvės upės pakrantėse augino pomidorus ir agurkus – šių daržovių plotai buvo nemaži, todėl buvo samdomi darbininkai. Josvainietė Elena Šukevičienė prisimena, kad darbininkams mokėdavo po 1,5 lito už darbadienį. Jos manymu, miestelio žydai pirmieji pradėjo auginti pomidorus ir agurkus, o josvainiečiai šį verslą iš jų perėmė. Užauginta produkcija buvo vežama į didesnius miestus. Elena ir Dominykas Čepai, taip pat gyvenę Josvainiuose, mena, kad šias daržoves veždavo į Kauno ir Kėdainių turgus ir parduotuves.

Agurkai tarpukario Kėdainiuose

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daržininkų verslas Kėdainiuose klestėjo. Šį laikotarpį iliustruoja nuotraukos, kuriose matyti abiejose Nevėžio pakrantėse ir aukštutinėse terasose besidriekiančios agurkų ir tarpukariu išpopuliarėjusių pomidorų plantacijos. Šiuo laikotarpiu apie žydus, kaip išskirtinius agurkų augintojus, kalbėti jau nebegalime: išlikusiose nuotraukose santūriai šypsosi ir lietuviai, ir žydai daržininkai. Tačiau iš pastarųjų tarpukariu iškilo keletas stambesnių daržovių augintojų, kuriems šis darbas buvo ne vien pragyvenimas, kaip carinės Rusijos laikais, bet tapo pelningu verslu. Viena didesnių buvo Golombeko-Fridlando-Šteinbacho bendrovė „GFS“. Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuotas, tikriausiai, vienas iš vadovų, stovintis prie daugybės firminių pomidorų dėžių. Seniausieji Kėdainių apylinkių gyventojai pasakojo, kad Kėdainių pakrašty, už Paobelio smuklės, plytėję daržai priklausė „Stenbokui“. Taip lietuviai vadino Šteinbachą – vieną iš „GFS“ bendrovės savininkų. J. Šteinbachas pirmasis Kėdainiuose įsirengė telefono liniją – 1927 m. Kėdainių telefonų knygoje jo numeris buvo „1“. Kėdainių apylinkėse lietuviai agurkus augino ir patys, ir savo žemę nuomojo žydų daržininkams. Šie ne tik tenkinosi samdinių darbu, bet ir patys nevengė ūkio darbų. Kaimų gyventojai talkino ne tik vietinių žydų daržuose, bet dirbo ir miesto daržininkų plantacijose. Pelėdnagiuose gyvenusios Šablevičienė, Zajauskienė su dukra ir Emilija Račkauskaitė-Stanionienė ne vienus metus dirbo agurkų plantacijose: juos rinko, nešė į klojimą, sūdė. Šis darbas buvo patikėtas tik moterims, o E. Stanionienė buvo tikra šio amato profesionalė, atsakingas darbas – išrūšiuotus agurkus tolygiai įtrinti druska ir vienodomis eilėmis talpiai sudėti į statines būdavo patikimas būtent jai. Sūdytų agurkų statines, kaip prisimena kitas Pelėdnagių gyventojas V. Butkus, jis su talkininkais veždavo prie Šerkšniaus upės (netoli tilto Kėdainių-Babtų kelyje) ir užmerkdavo šaltoje tėkmėje. Iš ten jie buvo vežami į prekybos taškus Kėdainiuose, Kaune, Tauragėje ir kitur. Panašiai agurkus konservuodavo ir karaimai. Juos jie raugindavo apipylę specialiu sūrymu. Sudėdavo į statines ir užkaldavo. Ežere arčiau kranto būdavo atitvertas gardelis, kad povandeninė srovė statinių nenuridentų giliau. Tik ežere statines su agurkais jie laikydavo kur kas ilgiau – iki pat pavasario. Tada prakirsdavo ledą ir statines ištraukdavo.

Agurkų verslui smarkų smūgį sudavė karas ir pokario metai. Per karą buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, pokariu – išvaikyti ir ištremti iš Lietuvos veiklesni žmonės, nacionalizuotos parduotuvės, žemė. Negrįžtamai pradingo daržininkų kaupta patirtis, sutraukyti dešimtmečiais klostęsi verslo ryšiai, prarastos pardavimo rinkos. Liūdnas likimas ištiko ir Trakų karaimus agurkų augintojus – per sovietinės kolektyvizacijos vajus buvo prarasta, kalbama, dar viduramžiais iš Krymo atsivežta agurkų veislė. Kita Trakų agurkų veislė savo savybėmis nebegalėjo prilygti senajai, tad karaimų daržininkų šlovė išblėso. Kėdainiuose agurkų verslas atsigavo. Nors visi žinojo jo mastus, tačiau verslas buvo pusiau pogrindinis – niekas apie jį viešai nekalbėjo, nerašė laikraščiai, nerodė televizija, nebuvo vedama jokia valstybinė apskaita ir statistika. Sovietinė valdžia bandė apriboti plantacijų dydį, vykdė gąsdinimo akcijas, nugriaudama vieną kitą „nelegalų“ šiltnamį. Tačiau Kėdainių krašto agurkininkai sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų, o agurkas tapo Kėdainių krašto simboliu.

Vaidas Banys

Skaitykite daugiau: https://www.manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/2009/02/agurku-verslo-pradzia-lietuvoje-ir-kedainiu-kraste/

 

Skaityti toliau
Daugiau info
Parodos / Renginiai
liepos, 2019
PrATKPnŠS
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
2019 liepos 28 17:00-18:00
Koncertas „Viešpaties lelija“

2019 liepos 28 d. 1863 m. sukilimo muziejuje įvyks koncertas „Viešpaties lelija“. 

Atlikėja – kompozitorė, pianistė ir poetė Gintarė Jautakaitė.

Skaityti toliau
Visi renginiai
Virtualus turas


Virtualus turas
Daugiau info
Apie muziejų

1922 m. įkurtas Kėdainių krašto muziejus yra vienas seniausių Lietuvoje. Jo įkūrėjas ir pirmasis direktorius buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas Vladas Rybelis, jis padovanojo muziejui apie 1000 savo surinktų senienų. Muziejus įsikūrė trijose nedidelėse dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos pirmo aukšto patalpose. Ekspoziciją sudarė penkios vitrinos, trys spintos ir nedidelė lentyna, kuriose buvo eksponuojami archeologiniai radiniai, etnografinės senienos, numizmatika. Muziejų išlaikė tame pačiame pastate veikusi Kėdainių apskrities valdyba.

Nuo įkūrimo muziejui trūko patalpų. 1931 m. apskrities valdybos komisijos rašte skelbiama, kad…muziejus sutalpintas viename kambaryje taip, kad eksponatai veik visi sudėti krūvoje, o lankytojams, ypač didesniame skaičiuje, visai nėra kur apsisukti. Reikia kiek galima muziejų praplėsti. Kitos tų pačių metų komisijos išvadose teigiama, kad…skaitykla ir muziejus įrengti labai gražiai, šviesu ir švaru, baldai geri ir gerame stovy.

Muziejų Kėdainių apskrities savivaldybei išlaikyti buvo sunku. 1937 m. pradžioje savo žinion jį perėmė Kraštotyros draugija, kurios valdybą sudarė V. Rybelis, A. Tylenis, S. Sužiedėlis, Z. Ruseckas, S. Tijūnaitis. Draugija rinko ir tvarkė eksponatus, saugojo nuo sunykimo apylinkių ir miesto istorinius paminklus. 1939 m. muziejuje buvo sukaupta apie 1800 eksponatų, vedėju dirbo G. Bobelis.

Per nacių okupaciją 1941–1944 m. muziejus buvo išgrobstytas, padaryta žala siekė 563200 rublių. Dalį eksponatų išgelbėjo muziejaus vedėjas G. Bobelis.

Po Antrojo pasaulinio karo muziejus glaudėsi vienoje grūdų paruošų punkto patalpoje Radvilų gatvėje. Vėliau jis buvo perkeltas į dabartinį Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos pastatą (dabar J. Basanavičiaus g. 43). Sovietmečiu muziejus tapo komunizmo ideologijos skleidėju: eksponatai rodė komunizmo statybos užmojus ir socialistinio gyvenimo privalumą, buvo organizuojamos ekskursijos kolūkiečiams, darbininkams ir moksleiviams, vedamos istorijos pamokos, rengiami susitikimai su karo veteranais.

Atgimimo laikotarpio, 1989–1991 m., ekspozicijų nuotraukos ir daiktai rodė tarpukario Lietuvą, prieškario ir pokario tremtį bei rezistenciją. 1991 m. Kėdainių kraštotyros muziejus, apjungus M. Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J. Paukštelio memorialinį muziejų, Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo pertvarkytas į Krašto muziejų.

2000 m. krašto muziejus įsikėlė į buvusį karmelitų vienuolyno pastatą Didžiojoje gatvėje. Restauruotose vienuolyno celėse ir patalpose įrengta 16 ekspozicijų salių, edukacinė klasė, fonduose saugoma daugiau nei 30 000 archeologijos, raštijos, istorijos, etnografijos, dailės, fotografijos, numizmatikos eksponatų. Archeologijos ekspozicija išdėstyta dviejose salėse, jose eksponuojami akmens, žalvario, geležies amžių radiniai, Žalgirio mūšio diorama ir XIV–XV a. ginklai. Kitose salėse eksponuojami unikalūs dokumentai: 1590 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegija, suteikianti Kėdainiams Magdeburgo teises; 1650 m. kunigaikščio Jonušo Radvilos privilegija evangelikų liuteronų bažnyčiai; 1652 m. kvietimas vokiečių pirkliams ir amatininkams atvykti į Kėdainius. Senosios medžio skulptūros salėje eksponuojama XV a. pabaigos šv. Jono Krikštytojo skulptūra, dievdirbio Mato Gurskio skulptūros ir kryžiai. Didžiausioje ir erdviausioje salėje įrengta 15 unikalių garsaus XIX a. II pusės – XX a. I pusės dievdirbio Vinco Svirskio barokinių koplytstulpių ir kryžių ekspozicija. Muziejaus puošmena – XIX a. II pusės baldų komplektas, pagamintas anglų meistrų iš egzotiškų žvėrių ragų. 1900 m. šis baldų komplektas pasaulinėje Paryžiaus parodoje gavo aukso medalį. Baldus nupirko Apytalaukio dvaro savininkas grafas Henrikas Zabiela. Iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo dvaro rūmų interjero puošmena.

Muziejus turi 5 skyrius – Daugiakultūrį centrą, kunigaikščių Radvilų mauzoliejų, tradicinių amatų centrą Arnetų name, V Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejų Kėdainiuose ir 1863 m. sukilimo muziejų Paberžėje.

gallery
Kėdainių krašto muziejus
Daugiau info