muziejus1

Kedainių krašto muziejus

muziejus2

Daugiakultūris centras

muziejus3

Evangelikų reformatų bažnyčia

muziejus4

Tradicinių amatų centras

muziejus5

V. Ulevičiaus muziejus

muziejus6

1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje

Svetainės žemėlapis
Versija neįgaliesiems
Naujienos
Vytinės primena Kėdainių laivybos istoriją

Plokščiadugniai upiniai buriniai prekybiniai laivai – vytinės  yra būdingos tik Lietuvai. Jos naudotos nuo XV iki XIX a. pabaigos, buvo įvairių dydžių, statytos iš pušies ir ąžuolo medienos – lentų, sijų, ramsčių, tašų, stiebų. Statybose naudota geležis sąvaroms, sankaboms, vinims, velkėms, o lentos būdavo įtepamos medžių derva ir degutu. Kaip ir daugelis to meto upinių laivų, vytinės nebuvo ilgaamžiškos, daugiausia tarnavo 6 metus. Būdavo statomos vytinės tik vienam plaukimui pasroviui, parduodant laivą malkoms arba medienai galutiniame uoste.

Vytinės valdytos irklu. Įgulai, kurią sudarė vytininkais vadinami upeiviai, vadovavo vairininkas. Esant palankiam vėjui, vytinės galėdavo plaukti prieš srovę, arba buvo traukiamos nuo kranto su virvėmis. 

Vytinės plukdė medieną, javus, linus, kanapių pluoštą, dervą, pelenus, vašką Nevėžiu ir Nemunu į Klaipėdą, Karaliaučių ir Dancigą. Į pastarąjį 1473 metais, pasak garsaus Lietuvos prekybos su Prūsija tyrinėtojo Zenono Ivinskio, pirkliai iš Lietuvos Nemunu į Dancigą išplukdė apie 800 šimtinių medžio pusfabrikačių, 20 medžio kamienų laivų stiebams, daugiau kaip 650 tonų pelenų ir kitų produktų.

Sunkiai pakrautos žaliava vytinės plaukdavo pasroviui, o atgal grįždavo pakrautos lengvesnėmis kolonijinėmis arba prabangos prekėmis – druska, silke, geležimi, prieskoniais, cukrumi, vynu, egzotiškais vaisiais.

Nevėžiu plaukiojo vidutinio dydžio 23,5 metrų ilgio, 5,8 metrų pločio (per vidurį), 2,5 m borto aukštumo ir 1 m grimzlės vytinės. Jos, pasak šaltinių, buvo 120 ir daugiau statinių (1 statinė – 400 litrų) talpos. Vidutinio dydžio vytinės įgulą sudarė 15 vytininkų.  

Vytinės Kėdainiuose švartavosi uoste, prie 130 m ilgio medinės prieplaukos. 1581 metais uostas miesto savininko Jono Kiškos valia buvo įsteigtas pietrytiniame miesto pakraštyje, vadinamajame Skongalyje. Į šiaurę nuo uosto vytinės neplaukdavo. Joms plaukti trukdė Nevėžio sala ir prie jos, maždaug dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos vietoje, stovėjęs malūnas.

Į didžiausius Kėdainių prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą vytinės plaukdavo kelias savaites: pasiekdavo Nemuną ir juo – Kuršmares, iš jų sukdavo į Deimenos upę, plaukdavo į Karaliaučių pro Labguvą ir Vėluvą, iš Karaliaučiaus Priegliaus upe patekdavo į Aistmares, iš jų Vyslos upe pro Elbingą plaukdavo į Dancigą.

XIX a. viduryje pradėjus tvenkti Nevėžį ir prie jo statyti vandens malūnus, prekinė laivyba sužlugo, sunyko ir Kėdainiuose veikęs uostas.

Literatūra susijusi su laivyba Nevėžiu, vytinėmis ir prekyba su Hanza:

Juknevičius, Algirdas, Kėdainiai Hanzos pirklių kelyje // Kėdainių garsas, Nr. 70 (7726), Nr.73 (7729), Nr. 76 (7732). Kėdainiai, 1997.

Nishikawa, Suhiko. Across the Continent: The Protestant Network Between The Society for Promoting Christian Knowledge (SPCK) and Kėdainiai // Kultūrų sankirtos. Vilnius, 2000, p. 307.

Juknevičius, Algirdas, Žirgulis, Rimantas. Kėdainiai. Istorija. Kėdainių krašto muziejaus  elektroninis išteklius (CD-ROM), 2006.

Juknevičius Algirdas. Kaip „terra Gaydine“ tapo „civitas Caiodunensis“ – Miestų praeitis, elektroninis išteklius (CD-ROM), t. 2. Vilnius, 2010.

Juknevičius, Algirdas, The origins of Kėdainiai // Archaeological investigations in independent Lithuania : 1990-2010. Vilnius, 2012, p. 289-294.

Juknevičius, Algirdas. Senieji Kėdainiai. Istorija ir įdomybės. Vilnius, 2017. 

 

 

Skaityti toliau
Daugiau info
Parodos / Renginiai
birželio, 2019
PrATKPnŠS
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
2019 birželio 20 19:00-20:00
„Tėvas Stanislovas Paberžėje“

1863 m. sukilimo muziejuje Paberžėje birželio 20 d. 19 val. vakaronė “ Tėvas Stanislovas Paberžėje“

Skaityti toliau
Visi renginiai
Virtualus turas


Virtualus turas
Daugiau info
Apie muziejų

1922 m. įkurtas Kėdainių krašto muziejus yra vienas seniausių Lietuvoje. Jo įkūrėjas ir pirmasis direktorius buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas Vladas Rybelis, jis padovanojo muziejui apie 1000 savo surinktų senienų. Muziejus įsikūrė trijose nedidelėse dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos pirmo aukšto patalpose. Ekspoziciją sudarė penkios vitrinos, trys spintos ir nedidelė lentyna, kuriose buvo eksponuojami archeologiniai radiniai, etnografinės senienos, numizmatika. Muziejų išlaikė tame pačiame pastate veikusi Kėdainių apskrities valdyba.

Nuo įkūrimo muziejui trūko patalpų. 1931 m. apskrities valdybos komisijos rašte skelbiama, kad…muziejus sutalpintas viename kambaryje taip, kad eksponatai veik visi sudėti krūvoje, o lankytojams, ypač didesniame skaičiuje, visai nėra kur apsisukti. Reikia kiek galima muziejų praplėsti. Kitos tų pačių metų komisijos išvadose teigiama, kad…skaitykla ir muziejus įrengti labai gražiai, šviesu ir švaru, baldai geri ir gerame stovy.

Muziejų Kėdainių apskrities savivaldybei išlaikyti buvo sunku. 1937 m. pradžioje savo žinion jį perėmė Kraštotyros draugija, kurios valdybą sudarė V. Rybelis, A. Tylenis, S. Sužiedėlis, Z. Ruseckas, S. Tijūnaitis. Draugija rinko ir tvarkė eksponatus, saugojo nuo sunykimo apylinkių ir miesto istorinius paminklus. 1939 m. muziejuje buvo sukaupta apie 1800 eksponatų, vedėju dirbo G. Bobelis.

Per nacių okupaciją 1941–1944 m. muziejus buvo išgrobstytas, padaryta žala siekė 563200 rublių. Dalį eksponatų išgelbėjo muziejaus vedėjas G. Bobelis.

Po Antrojo pasaulinio karo muziejus glaudėsi vienoje grūdų paruošų punkto patalpoje Radvilų gatvėje. Vėliau jis buvo perkeltas į dabartinį Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos pastatą (dabar J. Basanavičiaus g. 43). Sovietmečiu muziejus tapo komunizmo ideologijos skleidėju: eksponatai rodė komunizmo statybos užmojus ir socialistinio gyvenimo privalumą, buvo organizuojamos ekskursijos kolūkiečiams, darbininkams ir moksleiviams, vedamos istorijos pamokos, rengiami susitikimai su karo veteranais.

Atgimimo laikotarpio, 1989–1991 m., ekspozicijų nuotraukos ir daiktai rodė tarpukario Lietuvą, prieškario ir pokario tremtį bei rezistenciją. 1991 m. Kėdainių kraštotyros muziejus, apjungus M. Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J. Paukštelio memorialinį muziejų, Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo pertvarkytas į Krašto muziejų.

2000 m. krašto muziejus įsikėlė į buvusį karmelitų vienuolyno pastatą Didžiojoje gatvėje. Restauruotose vienuolyno celėse ir patalpose įrengta 16 ekspozicijų salių, edukacinė klasė, fonduose saugoma daugiau nei 30 000 archeologijos, raštijos, istorijos, etnografijos, dailės, fotografijos, numizmatikos eksponatų. Archeologijos ekspozicija išdėstyta dviejose salėse, jose eksponuojami akmens, žalvario, geležies amžių radiniai, Žalgirio mūšio diorama ir XIV–XV a. ginklai. Kitose salėse eksponuojami unikalūs dokumentai: 1590 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos privilegija, suteikianti Kėdainiams Magdeburgo teises; 1650 m. kunigaikščio Jonušo Radvilos privilegija evangelikų liuteronų bažnyčiai; 1652 m. kvietimas vokiečių pirkliams ir amatininkams atvykti į Kėdainius. Senosios medžio skulptūros salėje eksponuojama XV a. pabaigos šv. Jono Krikštytojo skulptūra, dievdirbio Mato Gurskio skulptūros ir kryžiai. Didžiausioje ir erdviausioje salėje įrengta 15 unikalių garsaus XIX a. II pusės – XX a. I pusės dievdirbio Vinco Svirskio barokinių koplytstulpių ir kryžių ekspozicija. Muziejaus puošmena – XIX a. II pusės baldų komplektas, pagamintas anglų meistrų iš egzotiškų žvėrių ragų. 1900 m. šis baldų komplektas pasaulinėje Paryžiaus parodoje gavo aukso medalį. Baldus nupirko Apytalaukio dvaro savininkas grafas Henrikas Zabiela. Iki Antrojo pasaulinio karo jie buvo dvaro rūmų interjero puošmena.

Muziejus turi 5 skyrius – Daugiakultūrį centrą, kunigaikščių Radvilų mauzoliejų, tradicinių amatų centrą Arnetų name, V Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejų Kėdainiuose ir 1863 m. sukilimo muziejų Paberžėje.

gallery
Kėdainių krašto muziejus
Daugiau info